Nustebimai

Vakar išklausiau Egipto (vis dar tebe)prezidento Hosnio Mubarako kalbą per TV. Kažin, kiek ten tiksliai išversta į anglų kalbą, bet pagrindinės mintys aiškios:
1. Jis žada išbūti visą kadenciją, kad ir kaip būtų beprotestuojama
2. Visos tos demonstracijos yra neatsakingų žmonių darbas (ir kur mes tai girdėjome? 😉 )
3. Policija turi sugrįžti į gatves ir įvesti tvarką: išgaudyti visus marodierius iki vieno ir nubausti. Aišku, kai nemaža dalis marodierių yra patys civiliai persirengę policininkai, tai nebus lengva, bet pabandyti juk galima. Kitas svarbus dalykas – policijos grįžimas turbūt reiškia, jog prieš kelias dienas įvykęs totalus jos dingimas iš viešojo gyvenimo ir armijos įvedimas buvo skirtas: a) užgesinti aistras po žiaurių susidorojimų ir b) parodyti, koks bardakas bus Egipte be tvarkos palaikymo. Abu tikslai kaip ir pasiekti: a) demonstracijos, globojamos armijos, iš esmės taikingos ir b) marodieriavimas ir suirutė pasiekė tokį mastą, kad žmonės jau norėtų tvarkos atstatymo. Aišku, policijos grįžimui įtakos turi ir kvartalų savigynos būrių atsiradimas – jei šie pradės labai efektyviai veikti – kam reikalinga policija?
4. Gerai užvažiuota per opozicines partijas – mes kviečiame jus derėtis dėl šalies ateities, o jūs atsisakote. Vidaus politikoje tai gal nieko ir nereiškia, tačiau bendražmogiai dabar netenka svarbaus kozirio – Mubarakas tipo atviras dialogui. Aišku, kokios ten derybos dėl lubų dažymo aklo su kurčiu, tačiau formaliai Vakarai nebegali priekaištauti dėl opozicijos ignoravimo.
5. Labai įdomus momentas dėl prezidentavimo: a) Mubarakas nebekandidatuos sekančiuose rinkimuose ir b) duotas nurodymas parlamentui paruošti konstitucijos pakeitimus dėl kandidatų į prezidento postą apribojimų ir dėl prezidentavimo trukmės. Aišku, Mubarakas suvokė, kad nei jam, nei jo sūnui nebesišviečia būti Egipto faraonu, o va tie pakeitimai gali įtakoti galimų jo globotinių atėjimą valdžion.
6. Nebuvo paminėta angliškame vertime (o gal aš praklausiau), tačiau iš dukros sužinojau, kad pažadėtos esminės ekonominės ir socialinės reformos, kurios turės pagerinti liaudies būklę. Aišku, visa tai greičiau ant vandens šakėmis nupiešta, tačiau bent jau badmiriavimą turbūt turėtų eliminuoti, nes alkani maištai gali neleisti ir tų likusių kelių menesių baigti prezidentauti.
7. Nebuvo paminėta nė žodžio apie užsienio politiką – minėti taiką su Izraeliu ypač nepatogus metas, nes Brolių Musulmonų strateginuiose tiksluose šios šalies sunaikinimas tuoj pat po Egipto islamizavimo.

Nebuvo paminėta, tačiau galima suvokti – Egipto armijos, globojančios taikingas demonstracijas. ir saugumo pajėgų, degančių norų jas ištvatyti, konfliktas pakolkas neviešinamas. Sena lapė Mubarakas nepadarė tokių klaidų, kurios leistų jį nušalinti jėga taip, kad nebūtum apkaltintas perversmu.

Dukros bendradarbiai palaiko ryšius su savo šeimomis provincijoje (kur jas išvežė prasidėjus neramumams) – provincija jau rami, visas vyksmas bevyksta Kaire, Aleksandrijoje ir Suece.

O šiaip, klausant kalbą, jei nežinotum įvykių konteksto – nu tikras Egipto Gorbis, šaukiantis „perestrojkon“…

————————————-
Taip sau, komentaras: galbūt daug kam atrodo, kad tie įvykiai Egipte yra tik mano (kad ir labai svarbus) asmeninis reikalas, o daugumai jie giliai dzyn. Mano galva, vistik tie įvykiai gali labai stipriai paliesti ir mus – islamistų atėjimas valdžion Egipte reikš kitų, žymiai silpnesnių pasaulietinių (bent jau iš dalies) režimų griuvimą ir totalų islamo įsigalėjimą regione. Užteko pasižiūrėti vaizdus iš Aleksandrijos (kuri kartu su Suecu yra Brolių Musulmonų tvirtovės), kad suprastum – žodžiai „Alach Akbar!“ („Alachas yra didis!“) jiems nebe maldos žodžiai, o kovos šūkis. Tad po islamistų pergalės laukim (anksčiau ar vėliau) karo su Izraeliu, kurio pasekmės sunkiai prognozuojamos. Na, bent jau naftos krizė tikrai bus, o kas iš to seka, aiškinti nereikia. Pasaulio ekonomikos krizė dar būtų visai pakenčiamas dalykas, kad tik neprasidėtų globalus karas. Irakas+Afganistanas parodė, kad JAV, kad ir kaip besipūstų, pasaulinio karo dabar kariauti nepajėgtų, tačiau Amerika turi pakankamai resursų tam pasiruošti per kelis metus. Bet tai Amerika, o keli metai mums gali daug reikšti…

Aišku, aš vistik patyliukais dar turiu vilties, kad visa tai tik mano žodžiai, o tikrovėje viskas baigsis gerai 😉

Na ką gi, įvykiai Egipte, panašu, žengia į naują fazę.
Praėjusią savaitę visos pasaulio televizijos rodė visaliaudinį protestą prieš Mubarako režimą ir to režimo tikrai baisias akcijas prieš demonstrantus. Tačiau pamažu protestas pradėjo virsti chaosu ir daliniu valstybės kolapsu, ką aiškiai galime matyti iš marodierių gaujų siautėjimo. Kitas dalykas, kurį pradžioje „užmiršo“ pasaulis – tai, kad būtent Mubarakas davė Artimiesiems Rytams ir Izraeliui 30 metų be didelio karo. Todėl nenuostabu, kad tarp jį aktyviausiai palaikančių yra būtent Izraelis, kuris puikiai suvokia, kad po revoliucijos į valdžią Egipte atėjęs islamistinis režimas tikrai nepaliks Izraelio ramybėje. Ne veltui Izraelio amabasdoriams visame pasaulyje duota komanda kiek galima aktyviau agituoti už Mubarako palaikymą, o ir pats premjeras Netanjachu agitavo Europos lyderius mažiau kritikuoti Mubaraką.
Tad labai įdomu buvo sekmadienį pamatyti CNN visuotinio džiūgavimo dėl kovos prieš Mubaraką fone trumpą interviu su moteriške, palaikančia Mubaraką. Pirmadienį tokių reportažų buvo jau bene pora, ir viename iš jų moteriškė priekaištavo reporteriams, kad jie rodo tik protestuojančius, o visiškai nerodo palaikančių Mubaraką.
Šiandien dukra pranešė dar įdomesnių dalykų: Hurgadoje, Šeri gatvėje su policijos palyda praėjo taiki demonstracija Mubarakui palaikyti. Nemanau, kad pasaulinems televizijoms bus įdomus toks iš bendro kovos-su-tironija™ konteksto iškrentantis dalykas, tačiau pasaulį turbūt turėtų sudominti tai, kad Egipte vietose valdžią pradėjo imti Broliai Musulmonai. Sklinda gandai apie tai, kad bus nugriautos visos krikščionių bažnyčios, o įgyvendinant islamo normas – moterims uždėtos parandžos. Krikščionys-koptai rimtai nusigandę dėl savo likimo. Vienžo, žaidimas aštrėja…

Dukrai vakar paskambino Lietuvos ambasadorius, kažkiek apramino, pasiūlė skristi iš Kairo. Tik kad va į tą Kairą patekti pakolkas be šansų – sausumos kelias (600km) absoliut-pavojingas, vietiniai EgyptAir reisai iš Hurgados į Kairą nutraukti, lietuviškuose reisuose vietų, anot turizmo agentūrų atstovų, nėra… Šiandien gi dukrai paskambino vienas iš aukštų Lietuvos pareigūnų, labai domėjosi apie realią padėtį (kiek suprantu, apie tą padėtį už Kairo-Aleksandrijos-Sueco ribų žinoma tikrai mažai), nusistebėjo, kad vietų lėktuvuose nėra… Vienžo, suksim galvą, ką daryti toliau…

Pasikalbėjome su dukra apie einamąjį politinį momentą, t.y. kaip tie įvykiai matomi iš vidaus paprastų žmonių, t.y. tokių, kurie vykdo revoliuciją.

Kol viskas dar nebuvo prasidėję, visi kalbėjo: „Kaip būtų gerai, kad ir pas mus būtų kaip Tunise!“ Šiandien apie tai jau nebekalba, nes gyvenimas revoliucijoje pasirodė visai nepatrauklus.

Kalbant apie revoliucijos lyderius – jų nėra. El Baradėjus daugiau vakariečių mass-media pučiamas propagandinis burbulas, nei realus opozicijos lyderis. Aiškiai matomų ir įvardinamų lyderių nėra, viskas vyksta agitacijos-improvizacijos būdu. Aišku, kažkas tą reguliuoja-diriguoja, bet viešumoje nesirodo. Tiesą pasakius, pradedant virti visą šitą košę, vsi norėjo, kad Mubarakas būtų nušalintas ir tiek. O kas bus toliau – niekas nesuko galvos. O dabar net neįsivaizduoja.
Kalbant apie Mubaraką – šiandien jis padarė tobulą politinį žingsnį: naujajame jo kabinete yra 4 krikščionys (anksčiau nebuvo nė vieno) ir 4 moterys (anksčiau buvo viena). Tokiu būdu jis pademonstravo norą vykdyti reformas ir gali gauti dalies egiptiečių paramą (o jį tebepalaiko dalis egiptiečių, ką šiandien per CNN pademonstravo viena moteriškė, prašiusi leisti naujai Mubarako vyriausybei padirbėti bent 2 mėnesius). Kitas svarbus momentas – Mubaraką palaiko vietiniai krikščionys-koptai (10-15% gyventojų), nes jis yra religinių laisvių garantas – krikščonys bijo, kad islamiška valstybė ne jiems. Aišku, Mubarakas yra negerietis, nes draugauja su Izraeliu – buitinis antisemitizmas be jokio objektyvaus pagrindo čia labai paplitęs, nekart teko su tuo susidurti.

Vietiniai žiūri keletą kanalų, skirtų arabiškoms šalims, išskyrus Al-Džazirą arabiškai – ji atjungta, o žurnalistai suimti dėl per daug parodytos tiesos. Ta ružava tyrė, kuria mus šeria CNN, yra labai išcenzūruotas variantas – viskas yra kur kas baisiau, nei bandoma parodyti – žiauriai sudarkyti žmonės, suvažinėti policijos šarvuočių, nuo plastikinių kulkų ištaškytos galvos, sutraiškyti vaikai – tai nėra skirta minkštakiaušiams vakariečiams.

Kariuomenės pilna ir Hurgadoje, prie kiekvieno banko (nors jie ir uždaryti) stovi po šarvuotį. Rytoj planuojama bankus atidaryti. Šiandien dukra matė karinę koloną iš kokių 30 tankų, 15 šarvuočių ir 40 dengtų sunkvežimių, pravažiuojančių pro Hurgadą. Vyksta pslaptingas kariuomenės judėjimas. Aš asmeniškai įtaru, kad ruošiamas karinis perversmas 😉
Miesto centras saugus, tačiau Doharo rajonas nelabai: parduotuvės tebėra išplėštos, šiandien buvo pagrobtos kelios automašinos, iš jų išmetant vairuotojus. Dukra ten nesilanko – neieško nuotykių.
Vyksta turistų išvykimas, pagrindinai lėktuvais, bet va Saudo Arabija evakuavo 5,000 savo pileičių jūra. Greit beliks tik rusai, kurie nebijo nieko, ir netgi drąsiai atvyksta toliau atostogauti.

—————————–

Mano brangiausioji pabendravo su mūsų dukros drauge ruse, įstrigusia Aleksandrijoje. Tiesą pasakius, baisu.

Miestas praktiškai kolapsavęs. Iš visų paslaugų belikusi elektra ir vanduo, maisto kainos kasdien auga du kartus. Žmonių pinigai baigiasi, bankai ir bankomatai nedirba, visos darbovietės užsidarusios, tad greitu laiku nebus už ką net nusipirkti pavalgyti.
Po miestą siaučia marodierių gaujos, ginkluotos jau nebe peiliais, o šaunamaisiais ginklais. Bet kuris besipriešinantis žudomas. Prieita iki to, kad mečetėje pamaldų metu buvo nusžudytas imamas ir dalis maldininkų. Laimei, liudininkams pavyko telefonu (numeris nuolat rodomas per televiziją) iškviesti kariuomenę, kuri spėjo suimti dalį banditų – policijos mieste nebelikę. Iki šiol kariuomenė susėmė apie 3,500 marodierių. Visa laimė, kad susikūrusios savanoriškos apsaugos grupės bent kažkiek prilaiko plėšikavimą.

Rusijos konsulatas Aleksandrijoje užsibarikadavęs, nuo tiesioginio banditų šturmo jį saugo tik netoli esantis kariuomenės postas. Bandoma organizuoti konvojų išvežti rusakalbius iš Aleksandrijos.
Bandymai savarankiškai ištrūkti iš miesto beviltiški – pakelėje automobiliai stabdomi, o važiuojantys jais žudomi.

Pamąsčiau, kad reikėtų užsifiksuoti savo pamintijimus apie įvykius Egipte, kad po kiek laiko galėčiau pasižiūrėti, kas buvo „taip“ ir kas „netaip“.

1. Egipto prezidentas Hosnis Mubarakas pasitrauks greitu laiku. Požymiai – JAV jam aiškiai duoda suprasti, kad reikalingos aiškios demokratinės reformos. Na, pradžiai atstaytti nors interneto ryšį. Bet čia jau būtų kaput, nes visas tas judėjimas taptų žymiai labiau koordinuojamas ir žymiai efektyvesnis. Kaslink reformų – pirmi laisvi rinkimai nušluoja Mubarakų klaną be pėdsako. Kitas požymis – saugumo šefo Omaro Suleimano paskyrimas į iki 30 metų neužimtą viceprezidento postą. Kažkadaise pats Mubarakas buvo tuometinio prezidento Anvaro Sadato, nužudyto kariškių už taiką su amžinu priešu Izraeliu, viceprezidentu. Viceprezidentas yra oficialus prezidento įpėdinis, jei pastaarjam kas nors nutiktų. Panašu, kad Mubarakas ruošiasi evakuacijai, o Suleimanas turės srėbti košę. Labai gali būti, kad nelabai ilgai…

2. Protestuotojai labai marga minia – nuo pasaulietinių demokratų iki radikaliųjų islamistų. Pastariesji susispietę į Brolių Musulmonų organizaciją, kurią Mubarakas naikino visais įmanomais būdais. Tačiau, nežiūrint to, Broliai Musulmonai kaip nepriklausomi deputatai, valdo bene penktadalį Egipto parlamento. Manyčiau, kad pirmame etape po Mubarako pasitraukimo valdžią perima Suleimanas, kuris ją perleidžia save vadinančiam opozicijos lyderiu Muchamedui El Baradėjui. Po laisvų rinkimų (pirmų ir paskutinių Egipto istorijoje) valdžią paima Broliai Musulmonai ir turime sunitišką Iraną. Kuriuo paseks kitos arabų valstybės. Netgi panašu, kad Tunise tai įvyks anksčiau nei Egipte, nes ten sugrįžo jų religinis vadovas, išbuvęs tremtyje virš 20 metų – toks vietinės reikšmės ajatola Chomeini.

3. Įvykių eiga labai įdomi: prieš protestuotojus buvo mestos spec-policijos pajėgos su ašarinėmis dujomis ir vandens patrankomis, bet demonstracijų jos neįveikė. Greičiau atvirkščiai. Tada policija dingo iš gatvių (panašu, kad pagal įsakymą), o minia nusiaubė tiek policijos nuovadas, tiek valstybines įstaigas, tiek privatų verslą. Labai panašu, kad tam vadovavo civiliai persirengę policininkai ir saugumiečiai. Siaubimas vyko visos šalies mastu, netgi gūdžioje provincijoje, tik ne visur buvo deginama. Iš kalėjimų, pasinaudoję sumaištimi, pabėgo (nors manoma, kad buvo sąmoningai paleisti) tūkstančiai nusikaltėlių, kurie dabar siaubia miestus. Kadangi policijos nebėra, gyventojai priversti organizuotis į savigynos būrius. Labiausiai tikėtina, kad tai valdžios taktika, skirta įbauginti žmones (ir ypač vidutinę klasę): „pažiūrėkit, kas gausis, kai Mubarako nebebus!“. Įdomu tai, kad tarp kariuomenės ir savigynos suimtų marodierių nemažai policininkų ir saugumiečių, kas patvirtintų tokią teoriją. Nuo marodierių nukentėjo netgi pora mumijų Egipto muziejuje…

4. Labai įdomi padėtis su kariuomene. Pradėjus traukti iš gatvių policiją, miestus užėmė kariuomenės daliniai. Kariuomenė nekonfliktuoja su protestuojančiais, protestuojantys broliuojasi su kariuomene. Egipto paradoksas tas, kad kariuomenė čia nelaikoma valstybės represinio aparato dalimi (kaip kad policija ir saugumas), o labai gerbiama. Nors buvo paskelbta komendanto valanda, ji buvo praignoruota, o kariuomenė nedarė nieko, kad jos būtų laikomasi. Kyla mintis, kad Mubarakas bijo mesti kariuomenę prieš žmones, nes ji šiek tiek nuramino aistras, o va šaudyti į žmones gali atsisakyti. Tada totalus kapiec, jam belieka tik bėgti. O toks kariuomenės buvimas su ginklu ant peties leidžia laimėti laiko užkulisiniams žaidimams.

5. Pradiniame etape demonstracijos buvo tik anti-Mubarakiškos. Deja, JAV administracija tik graudeno Mubaraką imtis reformų, tad egiptiečiams yra aiškiai susidaręs įspūdis, kad JAV palaiko Mubaraką. Dėl tokio glūpo Obamos ir Klinton žaidimo auga antiamerikietiškos nuotaikos. Pakolkas jos akivaizdžiai neišsiliejo, bet visko gali būti. Labai simptomatiškas vieno protestuotojo iš Aleksandrijos pasisakymas per CNN (kuri, matyt, nesusigaudė iškirpti to įrašo): „Amerika palaiko Mubaraką, kuris yra Izraelio draugas. Kai mes nuversime Mubaraką, mes eisime sunaikinti Izraelį“ (nepažodžiui, bet tokia idėja).

6. Saugiausia, panašu, yra kurortuose, kur vietinių bėdžių minios apsiribojo parduotuvių apiplėšimais ir išdaužymais, kol juos išvaikė kariuomenė. Turizmas tebevyksta, tačiau greit užsirauks, jei situacija nebus stabilizuota – kiek gali gulėti viešbučio paplūdymyje ir nepamatyti Senovės Egipto įžymybių? Kita didžiulė bėda – pietinis Egiptas (Luksoras, Asuanas ir t.t.) yra religinio ekstremizmo zona – ten yra Asjūto universitetas, Brolių Musulmonų tvirtovė ir kadrų kalvė. Kai beveik visame Egipte buvo galima judėti laisvai, į nubių kaimą Asuane mūsų grupę personaliai lydėjo saugumo pareigūnas su automatu. Netgi į sinagogą Kaire įėjau su kišeniniu peiliuku, o Abu Simbele peiliukas buvo sulaikytas – tokia aštri ten parengtis prieš galimus teroro aktus.

7. Didžiausia problema, kuri laukia šito regiono, pasitraukus Mubarakui – kaip klostysis santykiai su Izraeliu. Mubarakas buvo taikos garantas ir svarbiausias strateginis Izraelio partneris (ne draugas, bet partneris). Aišku, ne veltui – JAV jį pakankamai rėmė, tačiau apart kai kada pasireiškiančios žodinės negatyvios retorikos Izraelio adresu, jokių konfliktų nebuvo. Dabar gi, subyrėjus Mubarako režimui, galimos artimos ir tolimos pasekmės. Artimos: apnuoginama Egipto/Gazos siena ir per ten Hamazui paplūsta ginklų krioklys, kuris Izraeliui sukelia daug rūpesčių. Galbūt, netgi iki pakartotino Gazos sektoriaus okupavimo, o tada nedidukas karas… Tolimos: denonsuojama Egipto-Izraelio taikos sutartis ir visas geopolitnis jėgų balansas ten lekia velniop. Čia iki didelio karo gali būti nebetoli… Visa viltis, kad netgi Broliams Musulmonams turėtų būti aišku, kad atvirame kariniame konflikte Izraelio įveikti nepavyks. Tačiau visada galima jam nuodyti kraują, remiant Hamazą.

Hmmm, tiek padrikų pradinių pasamprotavimų. Gal totalus briedas, bet įdomu, kaip čia bus toliau.

Sausio 1d. susprogdintas automobilis prie Egipto krikščionims koptams priklausančios bažnyčios Aleksandrijoje. Žuvo 21 žmogus (tarp jų 8 musulmonai, iš jų vienas policijos tarnautojas ir 3 apsauginiai prie bažnyčios), 79 sužeisti. Kaip sykis sausio 1d. vakare po viso įvykio teko pabendrauti su dukra, kuri su savo kolegomsi egiptiečiais ėjo į naujametines pamaldas krikščionių koptų bažnyčią Hurgadoje. Jau tada ji pastebėjo padidintas saugumo pajėgas aplink ją. Matomai, valdžia turėjo informacijos, kad KAŽKAS bus, bet nežinojo KUR. Kaip pasakojama, visa laimė, kad pamaldos bažnyčioje užtruko 2 minutėmis ilgiau, nei įpratsa, tad nukentėjo tik nedidelė dalis išėjusių, kiti maldininkai dar tebebuvo bažnyčioje.

Vakarai kaltina Al-Kaidą, kai tuo tarpu vietiniai informacijos šaltiniai pirštu rodo į Izraelio Mosadą. Abi teorijos įdomios ir gali būti teisingos:
1. Al-Kaida grasino įvykdyti teroro aktą prieš Egipto krikščionis, kurie jėga laiko vienuolyne dvi egiptietes ex-krikščiones, perėjusias į islamą.
2. Izraeliui naudinga palaikyti įtampą tarp krikščionių ir musulmonų, taip mažinant musulmonų pykčio apimtį prieš žydus.
Šalutinis išpuolio efektas buvo ganėtinai lauktas – įsiutusių krikščionių minia bandė pulti netoli esančią mečetę, bet juos pavyko sulaikyti ir atkalbėti nuo agresyvių veiksmų.

Įdomu turbūt tai, kad pradedama kalbėti, jog didžiausią naudą iš šio įvykio gavo Egipto prezidentas Mubarakas, kuris neva vienintelis dabar gali apsaugoti Egipto krikščionius (10% visų Egipto gyventojų) nuo musulmonų agresyvumo. Tad dirva sąmokslo teorijai yra.