Nustebimai

Liko nepilna savaitė iki momento, kai palestiniečiai turėtų oficialiai paprašyti JTO pripažinti jų nepriklausomą valstybę 1967ųjų sienose. Be abejo, tai daugiau demonstratyvus kreipimasis, kuris tiesiog parodys, kurios šalys remia nepriklausomos Palestinos idėją – JAV pažadėjo vetuoti tokį prašymą, kad išgelbėtų savo seną partnerį Izraelį iš galimų bėdų. O jų tokiu atveju būtų daug:
tektų trauktis iš iki šiol užimamų 1967aisiais užimtų teritorijų,
tektų sugriauti daugybę kolonistų gyvenviečių ir kibucų tose teritorijose,
bet koks ginkluotas Izraelio atsakas į teroristinių palestiniečių grupuočių atsakas taptų ginkluota agresija, svarstoma JTO, kas gali iššaukti nepageidautinų pasekmių iki embargo paskelbimo imtinai,
etc.itd.
Vienžo, Izraelio bėdų Pandoros skrynia atsivertų plačiai-plačiai… Juolab, kad Izraelis sugebėjo susipykti su kadaise buvusia geriausia regiono partnere Turkija, o Egiptas po rinkimų, kurie greičiausiai duos valdžią islamistiniams elementams, garantuotai atsisuks prieš Izraelį.
Kita didelė bėda – vis gilėjantis Izraelio gero vardo praradimas tarptautinėje arenoje, pralaiminit informacinį karą už pasaulio visuomenės simpatijas. Priežasčių daug, ir jos labai gerai apibrėžtos įdomiame straipsnyje (nemėgstantys kvadratinių raidžių toliau gali nebeskaityti):
«На Западе, – констатирует генеральный секретарь Евроазиатского еврейского конгресса Михаил Членов, – возник новый антисемитизм. Он отличается от старого антисемитизма – радикально правого, представляемого, скажем, неофашистами, религиозными фундаменталистами – по преимуществу христианскими, а также различного рода почвенниками. Неоантисемитизм в Европе и США – другой. Его носителями являются две силы. Первая хорошо известна: это исламисты, живущие на Западе. А другая – и это особенно опасно – леволиберальная интеллигенция. Речь идет об антисемитизме на кампусах американских и европейских вузов. Об антисемитизме в левой среде – причем не только в рядах экстремистов».
Главная особенность новой юдофобии – в том, что направлена она в первую очередь против Израиля, считает профессор Университета имени Бар-Илана и Бостонского университета Анна Гейфман. – И немудрено: бьют всегда в центр. А сегодня центр еврейской жизни – это Израиль. Скажем, в США еврейская жизнь, откровенно говоря, немножко загнивает. Зато в Израиле – бьет ключом. Потому-то современный антисемитизм и фокусируется на Израиле, на отношении к нему. В наши дни все-таки неприлично утверждать, что евреи пьют кровь христианских младенцев, или ненавидеть человека за форму носа, за еврейскую фамилию. А ненавидеть Израиль – политкорректно….»
«В данном случае, – сказал Михаил Членов, – я согласен с Натаном Щаранским, определившим новый антисемитизм как «соединение трех «Д». Во-первых – демонизация Израиля: превращение маленького государства в некую чудовищную силу – носителя зла в мире. Во-вторых – делегитимация Израиля, когда говорят: Израиль потерял всякое право на существование, поскольку то, что он делает,– чудовищно. И третье «Д»: двойные стандарты – когда то, что делает Израиль, подается как манифестация мирового зла. Тогда как на значительно более широкомасштабные «акции» – от Дарфура и Чада до Кашмира, Пакистана и Афганистана – не обращается никакого внимания. И если эти три «Д» сходятся, то можно говорить о том, что речь идет не просто о несогласии с израильской политикой, но о новой форме антисемитизма».
Taip kad Izraeliui gali tekti vėl atsidurti situacijoje, kai teks kovoti už išlikimą, kaip kad 1948, 1967 ar 1973 metais…

Panašu, kad nemėgstantiems Izraelio (ir šiaip jo priešams) atėjo švenčių dienos.
Visų pirma, Palestina vienpusiškai ruošiasi paskelbti savo nepriklausomybę 1967ųjų metų sienose ir nemažai valstybių tai pripažins. Izraelis, tempęs po 1967ųjų okupuotų teritorijų grąžinimą ir jose vykdęs neteisėtas statybas, gali atsidurti okupanto rolėje su visomis iš to sekančiomis tarptautinėmis pasekmėmis. Aišku, Izraelis įpratęs nekreipti dėmesio į tarptautinę nuomonę, tačiau labai gali būti, kad JAV, siekdama išlaikyti savo tragiškai mažėjančią įtaką islamiškajame pasaulyje apskritai ir arabų pasaulyje konkrečiai, turės aukoti Izraelį arba jį priversti drastiškiems sprendimams.
Antra, pernykštė palestiniečių draugų provokacija su „Gazos laisvės flotile“ davė labai įdomių rezultatų: JTO komisija pripažino Izraelio veiksmus iš esmės teisėtais, tačiau Izraelis nesiteikė nei pateikti rekomenduotų pasiaiškinimų dėl kai kurių turkų žūties, nei atsiprašyti žuvusiųjų artimųjų ir išmokėti kompensacijas. Rezultatas – Turkijos-Izraelio labai neblogų santykių politinėje-prekybinėje-karinėje srityse visiškas žlugimas, prieinant iki to, kad Turkija beveik pasiryžusi eskortuoti sekančią „Laisvės flotilę“, kas reiškia galimą karinį susidūrimą tarp Izraelio ir Turkijos. Kadangi Turkija yra NATO narė, bet kokie veiksmai prieš vieną NATO narį turi iššaukti kitų NATO narių pagalbą, tad JAV turės labai sudėtingą pasirinkimą.
Šiaip paskutiniai Turkijos veiksmai rodo įdomias tendencijas, kad šalis bando išeiti į regiono lyderius, priešpastatydama save Iranui, kuris šiame regione įgijo didžiulę įtaką (bet tai jau atskiras klausimas).
Na ir trečia, tai ką tik įvykęs Izraelio ambasados užpuolimas Kaire, kai žuvo keletas žmonių, sužeista bene tūkstantis, o Izraelio ambasdorius su šeima ir ambasados personalo didžiąja dalimi bei keliasdešimt izraeliečių buvo operatyviai evakuotas kariniu lėktuvu iš Kairo oro uosto. Rašiau jau kažkada, kad visos „arabų pavasario“ revoliucijos turi islamišką pokrypį, kas perspektyvoje gali reikšti karinės įtampos augimą aplink Izraelį. Automatiškai – Izraelio karinio biudžeto augimas, rėžiant ir taip mažėjančias socialines išlaidas, kas jau iššaukė galingas protesto demonstracijas. Taip kad apart vis sudėtingesnės užsienio politinės padėties, Izraeliui gresia ir vidiniai socialiniai neramumai.
Izraelis savo laiku turėjo jaunos, energingos ir veržlios valstybės dvasią, kuri jam padėjo išsisukti iš ne vienos sunkios ir sudėtingos situacijos, kai kalba ėjo apie išlikimą. Ar ta dvasia išliko – gali pasimatyti labai greitai. Nes Izraelio nedraugų ir priešų ratas, ypač Vakarų Europoje, vis didėja. Kolega Zeppelinus mestelėjo nuorodą į vieną įdomų pranešimą apie tai, kad Rusijos žydai nustebę dėl antisemitizmo sumažėjimo Rusijoje. Ir ten yra, sakyčiau labai įdomus pastebėjimas, kodėl taip nutiko: Rusija iš esmės pakrypo dešinėn, stiprėja konservatyvios nuotaikos, kurios iš esmės yra pro-izraeliškos. Tuo tarpu Vakarų Europoje yra labai sustiprėjusios kairiosios jėgos, kurios tradiciškai yra pro-islamiškos (anti-izraeliškos). Tad čia vėlgi Izraelio laukia nelengvas išbandymas – kažkada pavasarį praskambėjo žinia, kad Izraelio ambasadoriams yra duotas nurodymas bet kokia kaina fromuoti pozityvų kitų šalių visuomenių požiūrį į Izraelį. Nes kolkas Izraelis iš esmės pralaimi kovą dėl pasaulio simpatijų… Gaila, nes vistik tai labai įdomi istoriniu požiūriu valstybė, sugebėjusi įsikurti, išsilaikyti ir išsivystyti priešiškoje apsuptyje.