Nustebimai

Kinija ruošėsi prekiauti ginklais su Kadafio režimu Libijoje, nesukdama galvos dėl paskelbtų sankcijų:
China has denied selling weapons to Muammar Qaddafi’s regime in violation of a UN embargo, but admits that Libyan officials did meet with Chinese arms manufacturers over the possibility of a sale. The denial comes in response to a recently discovered Libyan document that details a possible arms deal and could impair relations between China and Libya’s transitional government.
…
The documents that prompted China’s statement, first published and reported on by the Canadian newspaper The Globe and Mail, states that Libyan officials met with representatives of three Chinese arms manufacturers – China North Industries Corp. (Norinco); the China National Precision Machinery Import & Export Corp. (CPMIC); and China XinXing Import & Export Corp. – in July. The documents were found in the garbage in Tripoli’s Bab Akkarah neighborhood, where several Qaddafi loyalists lived, and were printed on the letterhead of Qaddafi’s government procurement agency.
The hosts thanked the Libyans for their discretion, emphasized the need for confidentiality, and recommended delivery via third parties.
“The companies suggest that they make the contracts with either Algeria or South Africa, because those countries previously worked with China,” the memo says.
The Chinese companies also noted that many of the items the Libyan delegation requested were already held in the arsenals of the Algerian military, and could be transported immediately across the border; the Chinese said they could replenish the Algerian stocks afterward. The memo also indicated that Algeria had not yet consented to such an arrangement, and proposed further talks at the branch offices of the Chinese companies in Algiers.

Tas pats, tik kvadratinėmis raidėmis

Tikrai verta perskaityti mokantiems kvadratines raides reportažą apie įvykius Libijoje

…ir nenori pripažinti naujosios Libijos vadovybės. Nes kai kelis dešimtmečius Kadafis naudojo Libijos naftos dolerius remti visokiems diktatoriniams režimams ir realizuoti visokius šūdprojekčius, jo žlugimas reikš kranelių užsukimą, ir visokiems afro-afrikiečių vadukams gali ateiti liūdnos dienos…
Often dismissed as a clown or lunatic, in Africa Gaddafi was a serious player, and the continent’s longest-standing ruler. Money goes a long way in places without much, and the eccentric leader used his country’s oil wealth to spread his fingers everywhere. His luxury hotels dot capital cities across the continent, and he funded pet rebel groups across the continent. But, besides his hefty purse, Gaddafi also was a symbol for some of African pride. His often incoherent but vehemently anti-Western diatribes on the international stage often found a sympathetic audience among disillusioned African youth. Unlike other North African leaders, who prefer to stress their Arab ties and downplay their African ones, Gaddafi embraced a continental role, keeping pan-African visions alive. His much-ballyhooed pipe dream of a United States of Africa might have failed, but it paved the way for today’s African Union — which in turn thanked him by angrily denouncing the NATO operation that paved the way for his downfall.

Tas pats, tik kvadratinėmis raidėmis

Tiesą pasakius, visiškai nesiruošiu smerkti amerikiečių už jų slaptą sudalyvavimą Libijos įvykiuose. Kad Kadafį seniai reikėjo ištrenkti iš sosto, seniai buvo aišku.
The U.S. military has spent about $1 billion so far and played a far larger role in Libya than it has acknowledged, quietly implementing an emerging „covert intervention“ strategy that the Obama administration hopes will let America fight small wars with a barely detectable footprint.

Tas pats, tik kvadratinėmis raidėmis

Žvelgiant į paskutinius įvykius Libijoje, kai akivaizdus karinis konfliktas artėja link pabaigos (nors į ką tai išsivystys, visiškai neaišku) kyla keletas minčių, (greičiausiai) vertų užfiksuoti.

PROPAGANDA

Kad ir kaip nebūtų keista, ir Lietuvoje atsirado veikėjų, kruopščiai skleidžiančių iš rusiškų šaltinių gaunamą prokadafišką propagandą. Pritariu alternatyvios informacijos skleidimui, tačiau juoką kelia pasakos apie tai, kad visi Libijos įvykiai filmuojami kažkur Katare, tad tiems prokadafiškiems ruporams vistik reiktų nesipozorinti, retransliuojant akivaizdų briedą ir pateikti nors minimalius komentarus, atskiriant teisybės grūdus nuo išmislų pelų 😉 Be abejo, jei tikėti EuroNews/CNN/Al-Jazeera, tai sukilėliai yra cool ir jiems viskas einasi puikiai, išskyrus smulkias problemas. Čia irgi akivaizdus briedas, tik iš kitos pusės, nes net ir mažai susigaudančiam karyboje buvo aišku, kad sukilėliai pastoviai buvo ant pralaimėjimo ribos ir tik dabar įvyko lūžis. Bet kokiu atveju, turime akivaizdų informacinį karą, kaip kad Rusijos-Gruzijos 2008ųjų rugpjūtį. Panašu, kad ateityje tokie karai taps žymiai svarbesni, nes bet kokiam ginkluotam konfliktui paremti reikalinga kruopščiai ir atkakliai formuoti visuomenės nuomonę. Ką ir matome šiuo atveju.
O sau pasidariau įdomią išvadą (kaip šalutinį produktą) – žmonės, deklaruojantys savo antivakarietiškumą, nori-nenori tampa Kremliaus ruporais, kad ir neapmokamais iš Latvių gatvės. Nėra galimybės išvengti kurios nors barikadų pusės…
Kaslink mano asmeninio požiūrio – Kadafis must die! Psichopatas valstybės priekyje nėra tai, ko pasauliui labai jau reikia. Labai ilgai Libija buvo visokio plauko teroristų prieglauda, o ir Kadafio palaiminti teroro aktai pakankamas blogis, kad jį eliminuoti. O kad jis (bent jau mažumėlę) neadekvatus, turbūt geriausiai charakterizuoja jo reakcija į sūnaus Hanibalo suėmimą Šveicarijoje, kur pastarasis sumušė viešbučio patarnautoją. Nors sūnus „ant greičio“ buvo paleistas, tačiau Kadafis pareiškė, jog jei jis turėtų atominę bombą, jis ją jau būtų numetęs ant Šveicarijos. O kadangi jos neturi, tai Libija pasiūlė JTO likviduoti Šveicariją, ją padalinant tarp Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos.
Šiaip visas tas propagandinis karas pakolkas laimimas provakarietiškos propagandos – Kadafis smogia propagandinius kontr-smūgius, tačiau tai jau gynyba, o nebe puolimas. Kitas dalykas – kadafininkai daro elementarias klaidas, atakuodami žurnalistus. Nesenas įvykis, kai kadafininkai pagrobė 4 italų žurnalistus, šaltakraujiškai nužudydami jų vairuotoją-libietį, kadafininkams davė aibę neigiamų propagandinių taškų, kurių sumažinti nepajėgė netgi italų žurnalistų paleidimas.

KARINIAI VEIKSMAI

Jau kažkada esu rašinėjęs apie Libiją, ir man visad buvo įtartini tie operetiniai sukilėliai, labai jau primenantys Rusijos Pilietinio karo laikų Ukrainoje siautėjusius Machno anarchistus. Dabar gi atkreipiau dėmesį į du labai simptomiškus skaičius, nuskambėjusius per EuroNews, t.y. neprokadafišką šaltinį.
Pirmas – NATO aviacija sunaikino ~800 Kadafio tankų. Galbūt į tai įeina ir kitokie šarvuočiai, tačiau skaičius verčiantis susimąstyti, nes tiek šarvuotos technikos turi toli gražu ne kiekviena Vakarų šalis. Ką tai reiškia konkrečiai? Turbūt tai, kad NATO aviapajėgos atliko sukilėlių karo aviacijos vaidmenį, ir be tų aviapajėgų sukilėliams būtų amenpoteriai (ar kaip ten islame) jau prieš kelis mėnesius. Kažkada vėlgi per Euronews prasprūdo epizodas, kur parodyta, jog sukilėliai iš Prancūzijos gavo radijo įrangą, skirtą koordinuoti aviacijos atakas, ir padūsauta, kad tie sukilėliai ją pakolkas silpnai įsisavina. Panašu, kad sukilėliai ją įsisavino. Nors va čia išlenda labai įdomus dalykas – jau pradedama viešai kalbėti (kolkas ne per pagrindinius ruporus), kad tarp sukilėlių pastebėti arabų šalių specpajėgų kariai, o taip pat Vakarų šalių specpajėgų buvę kariai. Manyčiau, jog tai teisybė – sukilėlių beviltiškumas karinėje srityje labai jau krito į akis, ir staiga jie tarsi pašoko iš žiemos miego ir tvojo galingą smūgį. Tiesą pasakius, galingas smūgis labai jau hiperbolizuotas. Nes tos sukilėlių tačankos, ginkluotos sunkiaisiais kulkosvydžiais ar nevaldomų raketų paleidimo įrenginiais, nuimtais nuo lėktuvų – labai jau operetiška…
Nes čia reikėtų prisiminti antrąjį skaičių, kuris vėlgi nuskambėjo per EuroNews – Tripolio puolimą vykdė keli šimtai sukilėlių. 1.8 milijono gyventojų turintį ir 400km2 užimantį miestą puolė du bataljonai karių… Man asmeniškai Tripolio užėmimas yra stebuklas… Sukilėliai gi elementariai ištirpo Tripolyje, tad nereikia stebėtis, kad ten iki šiol vyksta (ir dar ilgai vyks) stumdymasis – su tiek karių, padedant NATO aviacijai, galima likviduoti vieną po kito kadafininkų pasipriešinimo židinius, tačiau neįmanoma sukontroliuoti teritorijos, kuri ir eina iš rankų į rankas. Galbūt, dabar sukilėlių žymiai daugiau, tačiau vistiek tai nepakankama. Netgi dabar per TV matau kovas dėl elitinės Khamis brigados kareivinių, kur sukilėliai puolė, bet buvo atmušti – jų tiesiog per mažai, kad nugalėti galutinai.
Kalbant apie sukilėlių gretose esančius „karinius patarėjus“ (pavadinkime juos taip, nederėtų užmiršti, jog kadafininkų gretose yra tikrai nemažai samdinių iš vargingiausių Afrikos šalių. 3,5-5000USD dydžio atlyginimas per mėnesį yra milžiniškas lobis vyrukams iš kokio nors Čado/Nigerio/Malio, tik dabar, panašu, jie gali būti įkliuvę į spąstus. Kažkaip prismenu Libano pilietinį karą, kai Libano musulmonai ir palestiniečiai po ilgos apgulties ir šturmo pagaliau paėmė krikščionių ilgai gintą „Intercontinental“ viešbučio daugiaaukštį. Pastato gynėjai galų gale buvo suvaryti ant stogo, kur pasidavė. Libanas yra nedidelė šalis, visi visus pažįsta, tad kiekvienas belaisvis turėjo papasakoti, ką jis pažįsta Libane. Tie, kas galėjo papasakoti apie savo draugus ir kaimynus, liko gyvi, kad po to juos galėtų apkeisti į analogiškus belaisvius. O samdinius tiesiog numetė nuo dangoraižio stogo… Toks va lyrinis nukrypimas 😉
Bet pagrindinė sukilėlių problema yra tai, kad nėra sukilėlių kariuomenės, o tėra tik sukilėlių pajėgos, t.y. keliasdešimt ginkluotų grupuočių, kurios neturi geros tarpusavio koordinacijos. Tad vėlgi nenuostabu, kad vyksta tas bardakas…
Kai aš matau kažkur į tolį iš sunkiųjų kulkosvydžių pleškinančius ar nuo pilvo iš kalašnikovo kulkas sėjančius sukilėlius – aišku, kad tai tuščias amunicijos švaistymas. Tačiau kai kada matosi ir profesionaliai šaudantys kariai, kas teikia vilties, jog susiformavo kažkokia karinė jėga su patirtimi. Galbūt, bent iš dalies sukilėlių formuočių pavyks suformuoti kažką panašaus į ginkluotąsias pajėgas, pajėgias kontroliuoti Libijos teritoriją ir saugoti naftos gavybos ir perdirbimo pramonę. Ir būtent tokių ginkluotųjų pajėgų suformavimas būtų pirmas žingsnis suvienijant sukilėlių jėgas politinėje srityje.

ATEITIS

Kur Kadafis? Visi nenustoja kartoti šito klausimo, nes apart karts-nuo-karto į radijo eterį paleidžiamų jo raginimų kautis iki galo, visiškai nebeaišku, kas su juo nutiko ir į kokį žiurkės urvą jis įlindo. Šiaip ar taip, tai žmogus, kuris iki šiol pergyveno visus savo priešus ir išsisuko nuo visų pasikėsinimų, tad jį pričiupti bus nelengva. Ypač, jei jis pasitrauks į gimtąjį Sirto miestą ir ten sutelks savo šalininkus. Sukilėliai neturi tiek pajėgų, kad galėtų išvalyti Tripolį nuo ginkluotų kadafininkų likučių (nors įtariu, kad šių yra ganėtinai daug) ir tuo pačiu šturmuoti Sirtą. Tad IMHO šviečiasi laikinas stand-still’as, kol naujoji valdžia paleis valstybės mechanizmą, o kadafininkai sėdės įsitvirtinę Sirte. Viskas yra laiko klausimas, NATO aviacija atkakaliai tvatins Sirtą aviasmūgiais, kol sukilėliai galės jį paimti. Gyvą arba mirusį.
EuroNews/CNN/Al-Jazeera nenustoja kartoti, kad Libijos ateitis yra likviduoti priešpriešą tarp genčių ir klanų, ir tai nebūtinai prokadafininkai ir antikadafininkai. Trintis vyksta ir tarp teoriškai vienoje barikadų pusėje genčių ir klanų bei politinių grupuočių. Tai turbūt yra pats svarbiausias dalykas, kurio neturėtų užmiršti naujoji Libijos valdžia ir, kiek tik įmanoma, įtraukti į Libijos atkūrimą buvusius kadafininkus. Irake buvo padaryta esminė klaida, kai į valdžią ant vakariečių durtuvų atėję naujieji Irako vadukai norėjo pasiimti viską sau ir taip atstūmė didžiąją dalį potencialių sąjungininkų tiek iš buvusių Huseino technokratų, tiek iš religinių-tautinių mažumų. Tad turime ant pilietinio karo ribos balansuojantį Iraką… Jei Libijoje bus pakartota ši klaida ir libiečiai bus suskirstyti į dvi grupes – IMHO neišvengiamas naujas pilietinis karas ir labai galimas Libijos padalijimas. Nes operetinė sukilėlių armija tikrai būtų nepajėgi kariauti prieš partizaninį karą pradėjusius kadafininkus.
Vienybėje – stiprybė – šito nederėtų užmiršti naujajai valdžiai.