Įvykiai Libijoje: trapi pusiausvyra

Nuo praėjusio mano įrašo Libijos tema praėjo šiek tiek laiko, įvyko šiek tiek įvykių, tad gal ir vertėtų kažką susidėlioti.
0. „Neskraidymo zonos“ operacija vyksta gana sėkmingai ir efektyviai, civilių gyventojų aukų iš esmės išvengta. Buvo pranešimas, kad netgi du „Tornadai“ nešturmavo radarų stoties, pamatę ją apsupusius žmones. Tad pakolkas koalicija gali tikėtis arabų šalių palaikymo.
1. Panašu, kad dalies sukilėlių ryšiai su Al-Kaida kaip ir patvirtinti, apie ką rašo Daily Telegraph:
Abdel-Hakim al-Hasidi, the Libyan rebel leader, has said jihadists who fought against allied troops in Iraq are on the front lines of the battle against Muammar Gaddafi’s regime.
In an interview with the Italian newspaper Il Sole 24 Ore, Mr al-Hasidi admitted that he had recruited „around 25“ men from the Derna area in eastern Libya to fight against coalition troops in Iraq. Some of them, he said, are „today are on the front lines in Adjabiya“.
Mr al-Hasidi insisted his fighters „are patriots and good Muslims, not terrorists,“ but added that the „members of al-Qaeda are also good Muslims and are fighting against the invader“.
Apie šitą įtarimą rašiau anksčiau, nes man tie Libijos sukilėliai labai jau įtartini keisti. Nors, iš kitos pusės – sukilėlių vadovybė atkakliai žegnojasi nuo ryšių su Al-Kaida. Ir, ko gero, tą daro nuoširdžiai – tiesiog jie nekontroliuoja padėties mūšio lauke.
Kodėl aš tiek akcentuoju Al-Kaidos klausimą? Tiesiog susimąstau, kad tiek režimai, kurie jau nuversti (Tunisas, Egiptas), tiek verčiami režimai (Libija, Jemenas, Sirija) ar traškantys režimai (Jordanija, Alžyras) yra pasaulietiniai. Autoritariniai vienu ar kitu mastu, bet pasaulietiniai. Kas bus vietoje jų? Kažkada ir revoliucija Irane vyko su demokratiniais lozungais, ir kurį laiką tai buvo tikrai demokratinė valstybė. Kuo ji pavirto – aiškinti nereikia. Manyčiau, Egipte pamažu (neduokdie) pradeda kartotis kažkas panašaus.
2. Kaslink mūšio lauko, tai prasidėjusi koalicijos operacija, kuri turėjo užtikrinti civilių apsaugą nuo karinių veiksmų, išsigimė į sukilėlių palaikymą iš oro. Kaip sakoma: „duok velniui pirštą – ranką nutrauks’ Panašiai nutiko ir dabar – civilių apsaugos operacija aka „neskraidymo zona“, prasidėjusi sparnuotųjų raketų lietumi ant Kadafio karinės infrastruktūros, dabar viso labo tapo Kadafio sunkiosios technikos naikinimo veiksmais. Tokiu būdu kadafininkai, netekę tankų ir artilerijos, susilygino su sukilėliais. Tačau vistik egzistuoja didžiulis skirtumas tarp karišką apmokymą praėjusių kadafininkų ir mūšio lauke netikėtai atsiradusių sukilėlių. Tad nenuostabu, kad iš pradžių, kai koalicijos aviacija išdaužė kadafininkų pajėgas Bengazio prieigose, šie spruko iki pat Kadafio gimtojo miesto Sirto, o sukilėliai džiaugsmingai atsiiminėjo prarastus miestus, kaiop kad Al-Bregą ar Ras-Lanufą. Deja, deja… Ties Sirtu kadafininikai sugebėjo persigrupuoti ir pakeisti kovos taktiką. Vietoje sunkiosios technikos jie persėdo ant džipų, ginkluotų sunkiaisiais kulkosvaidžiais ir minosvaidžiais. Tokios lengvai ginkluotos kadafininkų pajėgos turėjo didelį privalumą prieš sukilėlius – karinį išsilavinimą ir discipliną. Du dalykai, kurių taip drastiškai trūksta sukilėliams. Tad nenuostabu, kad karinė sėkmė nusisuko nuo sukilėlių, ypač kai koalicija dėl smėlio audros negalėjo jų paremti. Sukilėliai spruko atgal, dabar jau jiems belieka tikėtis tik išsilaikyti Bengazyje.
3. Nors sukilėlių vadai, panašu, gyvena kažkokiame lygiagrečiame pasaulyje. Nežiūrint koalicijos dalyvių siekio kaip nors taikiai atsikratyti Kadafiu ir taip užbaigti konfliktą, sukilėliai grasina jam teismu. Žiūrint realistiškai, aišku, kad optimalus dalykas būtų paliaubos, nes tas stumdymasis „pirmyn-atgal“ neturi jokios karinės prasmės ir abi pusės nepajėgios vienareikšmiškai nugalėti – sukilėlių blauzdos per skystos, kadafininkai iškart gauna kailin nuo koalicijos. Aišku, paliaubos reikštų tam tikrą šalies suskaldymą, apie kurį sukilėliai net nenori kalbėti, nes kovoja „už vieningą ir nedalomą Libiją“. Bet man asmeniškai kur kas panašiau, kad jie, šiuo metu tekontroliuojantys kelis anklavus, aiškiai suvokia, kad jų likimas be nuolatinės užsienio pagalbos tuose anklavuose yra nulemtas. Ir netgi nuskambėjęs iš Kadafio sūnų signalas, kad Kadafis sutiktų pasitraukti, jei šalies valdymą ir demokratizavimą perimtų jo sūnūs, sukilėliams nepriimtinas – Vakarams tai būtų proga pradėti šnekėtis su kadafininkais, kaip realiais padėties šeimininkais.
4. O kokios viso to reikalo perspektyvos? Visų pirma, ir toliau neaišku, ko norėjo koalicija, pradėdama operaciją. Atmetus bendražmogiškus bla-bla apie civilių apsaugą, turbūt galima išgryninti kelis momentus:
a) JAV padėtis sudėtingiausia. Pentagonas to karo nenorėjo ir nenori, nes ir taip turi problemų kitur. Nenuostabu, kad paleidę gerą partiją sparnuotųjų raketų, amerikiečiai dabar minimizuoja kiek tik įmanoma savo dalyvavimą tuose veiksmuose. Nes ta operacija – JAV užsienio reikalų ministerijos iniciatyva. Užgeneravę skriaudžiamų civilių temą, jie privertė Baraką Huseinovičių, kuris iš pradžių spyriojosi veltis avantiūron, pasisakyti už veiksmus, o po to į tai įpainioti Pentagoną. Aišku, buvo tikimasi, kad sukilėliai sėkmingai nužygiuos iki Tripolio, ten nuvers Kadafį ir viskas bus čiki. Deja, Kadafis yra kur kas kietesnis riešutėlis, tad dabar belieka kaip nors gražiai išsisukti iš padėties.
b) Labai įdomus ir netikėtas europiečių sudalyvavimas. Jei Prancūzija savo laiku spyriojosi paremti analogišką operaciją Kosove, tai dabar ji praktiškai vadovauja visam reikalui. IMHO čia problema yra Sarkozio asmeninės savybės, o teisingiau – Napoleono kompleksas. Prancūzija ilgai buvo už NATO ribų, ten viskam vadovavo amerikiečiai. Dabar gi, Prancūzijai sugrįžus į karinę NATO struktūrą, prancūzai norėtų ten turėti didesnę (negu nulinė) įtaką. O tam reikalinga kokia nors operacija, kurioje galima būtų pasireikšti ir taip Prancūziją sugrąžinti į didžiųjų karinių valstybių gretas. Čia man kyla asociacijos su absoliučiai beprasmiška kariniu požiūriu Rusijos agresija prieš Gruziją, prieš tai šią išprovokavus ne mažiau beprasmiškam Chinvalio užpuolimui. Rusija turėjo pagrindinį tikslą nuversti Saakašvilio režimą/valdžią Gruzijoje, tuo pačiu įsitvirtinant Abchazijoje ir P.Osetijoje. Šalutiniai tikslai pasiekti, Gruzijos armija sunaikinta, bet Saakašvilis tebėra savo vietoje…
c) Nemanau, kad didžiulį vaidmenį įvykiuose vaidina nafta ar paskutiniu metu pradėtas generuoti mitas apie gėlo vandens atsargas. Greičiau atvirkščiai – stabilus Kadafio režimas kur kas labiau pageidautinas pastovaus naftos tiekimo užtikrinimui. Nebent vėlgi buvo tikimiasi, kad Kadafis pasitrauks per porą savaičių. Jei taip – vakariečių žvalgybos ir analitikai niekam tikę.
d) Koalicija kaip velnias kryžiaus bijo antžeminės operacijos. Tam yra dvi priežastys: pirma – galimos aukos, ir galimai didelės aukos; antra – antžeminės koalicijos pajėgos tampa okupantais arabų žemėje ir iškart dingsta arabų šalių parama. Taip kad visa antžeminė koalicijos pagalba tebus diversinės grupės, lakstančios po dykumą ir nurodančios taikinius koalicijos lėktuvams.
e) Labai įdomu girdėti, kaip bandoma po „neskraidymo zonos“ koncepcija pakišti sukilėlių apginklavimą. T.y., palaikyti ginklų embargą Kadafiui ir tuo pat metu tiekti ginklus sukilėliams. Labai įdomus dvigubų standartų taikymas, kuris vėliau (stebuklingos) sukilėlių pergalės atveju kadafininkams leistų vienareikšmiškai sukilėlius paskelbti vakariečių marionetėmis ir prieš juos pradėti kokį nors partizaninį genčių karą. Nes iš esmės šitie įvykiai Libijoje nemaža dalimi yra nepasidalinusių įvykių genčių susidūrimas.
f) Vienas pliusas – sukilėliai pradeda suvokti savo bendros karinės vadovybės nebuvimo, karinio išsilavinimo trūkumo ir disciplinos ignoravimo neigiamus padarinius. Vien tik šauksmu „Alacha akbar!“ toli nenuvažiuosi… Panašu, kad pradedamas kažkoks jų apmokymas ir disciplinavimas. Nes viename iš reportažų buvo papasakota, kaip, pasigirdus kažkokiems sprogimams, sukilėliai varė neatsigręždami kokius 5-6km. Ten sustojo ir susivokė, kad jokių priešų nematyti. Taip kad šitos operetinės revoliucionierių gaujos, jei tik nesugebės persilaužti, dar vieno Bengazio puolimo neatlaikys.