Kolega troy priminė labai įdomius atsiminimus, kaip atrodė „mėsos klausimas“ sovietmečiu (kvadratinės raidės, bet ką padarysi – autentiškas pasakojimas):
А надо сказать, что в Свердловске не то, что в конце 70-х, в нем сроду мяса в магазинах не было. Было некое костяное чудо, называвшееся „суповой набор“, и достать его считалось необыкновенной удачей, но вот так, чтобы прям мясо – такого никогда. Сестра у меня привозила его из командировок в Москву. Самолетом. За 2 тысячи километров. Очень удобно.
Молоко – был такой период! – выдавали беременным женщинам и детям до 8 лет по талонам. И занимать за ним очередь надо было часов с пяти утра, потому что магазин открывался в 8, а завозили молока очень мало, поэтому оно могло кончиться, несмотря на талон. Так у меня пару раз было: прямо передо мной раз – и кончилось молоко. Очень обидно, кстати. Я даже ругался матом. Громко. А иногда вместо молока завозили ацедофилин. Прекрасный питательный продукт, но для двухлетнего ребенка мало пригодный. А на талонах было написано „молочные продукты“, так что не поскандалишь.
Куриц вот тоже „выбрасывали“. В смысле, продавали, но называлось это „выбрасывали“. Синие, сморщенные, с остатками перышек, с беззащитными гребешками на обтянутых пергаментной кожей головах, с грустно закрытыми навсегда глазками. Особенно печально выглядели коготки на ножках. Из ножек можно было сварить холодец, а головы приходилось выбрасывать навсегда. Леденящая душу картина. Из серии „… и плачу“.
Pas šitą žydą dar geri memuarai apie Naujus Metus. Vertingi….
Žydas aišku ne Grumlinas…
ir koks aš jums kolega, aš tik vienoj vietoj, o jūs visame internete, kur bepadėsi koją…
Kolega, kolega 😉
А я плачю -тогда я был моложе на 1/4 века – красивиый и глуп, а теперь – только глуп- как и Tamstos 🙂 даже 🙁
Sveikas įstojęs į klubą 😉
taigi, taigi, kaipgis – vis, tėvai, įstoji – vieną dieną į karvės š., o šiandien į klubą 🙂
Kas dieną – po naujieną 😉
Nu blyn, kiek atmenu, Lietuvoj taip baisiai nebuvo. Aišku, nieko gero irgi nebuvo, bet ne ant tiek.
Na taip, mus gelbėjo plūgo rankena kišenėje 😉
Taip, Lietuvoje taip blogai nebuvo – bent jau kaimuose tų sriubos rinkinių būdavo nuolat, o neretai jų būdavo ir miesto parduotuvėse. Todėl rusai į visą tą Pribaltiką ir žiūrėdavo, kaip į visko pertekusį artimąjį užsienį.
Kita vertus, tame poste aprašyta situacija – grynai vidutinė SSRS mastais. Kai kuriose zonose buvo dar labai smarkiai blogiau. Tai, žinoma, sunku įsivaizduoti, bet Rusijos gilumoje žmonėms tekdavo net prie duonos stovėti eilėse.
Suirutė tiesiog, situacija, kur visa valstybė realiai buvo netoli bado slenksčio – tą gal geriausiai parodytų grūdų importas, kuris nuo kokių 1970 kilo stebėtinai sparčiais tempais – ir tai valstybėje, kuri cariniais laikais buvo stambiausia pasaulyje grūdų eksportuotoja.
Kai Grobačiovas pradėjo Perestrojką, tai buvo ne dėl gerų norų, o tiesiog dėl to, kad krentant naftos kainoms ir vis didėjant maisto produktų importui, SSRS padėtis ėmė darytis tragiškai priklausoma nuo JAV ir Kanados. Totalinio bado grėsmė berods per 1978 buvusį grūdų kainų šuolį buvo įvertinta, kaip reali.
Na, talonų sviestui (berods), cukrui laikus dar pamenu. Taip pat prisimenu kolektyvinius sodus, užsodintus bulvėmis. Ir tos pačios mėsos nebuvo per daugiausia.
Pas mus talonai produktams buvo atsiradę blokados metu. Tai iš esmės jau ne visai sovietinis periodas, o tas, kur sovietai bandė mus prispaust.
Kažkur knygoje turiu parsivežęs iš Sibiro talonų mėsai, svviestui, dešrai pavyzdžių – jei atrasiu, reiks nuskenuoti ir paviešinti
Studijų metais (1980-85) dažnai tekdavo buvoti Minske – tai palyginus, Vilniaus parduotuvės atrodė liūdnokai… O jei apie Rasieją – toks vaizdas, kad jie net ir iki šiol nepavalgę ir nuogi nuo pilietinio karo laikų 🙂
Kas cia blogo,kad zmones buvo priverstinai vegetarai? Kuo siandieninis antibiotiku,steroidu ir kito shudo prifarsziruotas broileris yra geresnis uz tais laikais „ismesta“ pamelusia,bet tikra vistuke? Negi is tikruju zmogui reikia tiek,kiek siulo dabartine vartotojiska kultura? Nesu is tu,kurie verkia,kad „prie ruso geriau buvo“,tiesiog nemegstu vartotojiskos kulturos garbinimo ir iskelimo.
Mes apie Joną, pati apie sijoną… Nepastebėjau (nei nuorodoje, nei savo įraše) „vartotojiskos kulturos garbinimo ir iskelimo„, taip kad… O šiaip tai tikrai buvo laikai, kai net to pamėlusio vištuko ant prekystelio nebebuvo.
Kitas dalykas – žmogui tikrai nereikia viso to materialinio ir nematerialinio š*, kuris nat jo kasdien pilasi lavina. Bet tam jis ir turi protą bei apsisprendimo teisę, kad atmestų tai, kas jam netinka. Bent jau aš tai renkuosi tik tai, kas man priimtina.
Ponia Lijana, tamsta labai klystate, manydama, kad tuometės vištos buvo kitokios, kitaip šeriamos ir kitaip prifarširuojamos. Steroidai, antibiotikai ir pan. sovietmečiu buvo joms kišami dar gerokai didesniais kiekiais, nei šiais laikais. Tik skirtingai nuo šių laikų, niekas apie tai niekur neparašydavo.
Sovietinių vištų skirtumas buvo tiktai tas, kad jų dažnai nedašerdavo (nes kombikormą išvogdavo sau), todėl jos būdavo liesos, o paskui dar jas belenkiek mėnesių laikydavo kur nors mėsos kombinato šaldytuvuose, dėl ko jos dar ir šiokį tokį silpno švinktelėjimo aromatą neretai įgydavo. Na, ir standartinis dalykas, kad jas parduodavo neišdarinėtas ir prastai nupeštas, todėl ir pabaigt nupešt, ir pasvilint, ir žarnas išimt, ir galvas bei kojas nukirsti tiems lavonėliams reikdavo namie.
Žinau, kad nemėgstate vartotojiškos kultūros garbinimo ir iškėlimo. Tuo tarpu daugelis kitų nemėgsta dar ir projektyvinių kliedesių.
Vegatarai?
Gyvenimo nuvargintos ir nežinia kodėl atsisakiusios tarnauti sovietiniam režimui vištos būdavo verdamos bent po dvi valandas. Jautiena – po 3-4, ir tai, „greitapuodyje“.
Ir kažkaip visi labai džiaugdavosi, nors ir tokių artefaktų gavę pagal „blatą“.
Legendinės šlapiankos tame kontekste neminėsim.
Ne, pas mus taip liūdnai nebuvo… Juokingai nykiai atrodydavo daržovių skyriai: bulvės, kopūstai, morkos, kažkokie sulčių trilitriakai lentynose ir labai specifinis kvapas. Man, vaikui, tai buvo pats baisiausias skyrius. Nemanau, kad vegetarai tais laikais labai lengvai išgyvendavo 🙂
O kas tas „ацедофилин“? Net supratimo neturiu…
Bulves užveždavo apyšviežes konteineriuose į daržovinę, katra prie namų, rudeniop. Ten kelias valandas kelių namų kaimynai atsirinkinėdavo žiemai nesupuvusias. Dar būdavo kopūstų dienos, kai maišais pirkdavo, ir „dėdavo“ žiemai taip nuo pirkimo iki kol suvarys porą maišų paraugimui. Net kubilas tam buvo laikomas iš senelio namų, kiek vėliau jau emaliuotuose puoduose.
Specialus puodas buvo virt burokam, toks kur jau nebeatsišveičia.
Visa šviežiena tik iš sodo – sezoniškai – ridikėliai, morkos, agurkai, su anksti skinamai ir žiemai nokinamais pomidorais („jaučio širdis“, kooks kvapas, koks dydis). Tie kas sodus turėdavo, vasarą pereidavo prie tokio pusiau daržininko, pusiau sodininko gyvenimo būdo.
Sevastopolio keli žmonės kalbinti, berods, 1987 kažkaip užsiminė, kad sūrio ir mėsos jie senokai neragavę.
Sibire atiduodavome savo mėsos talonus vietiniams
Ir šis įrašas kartais įšoka į LJ draugjuostę pakartotinai.
Ačiū, žinau, nieko negaliu padaryti 🙁