Kas ten darosi Palestinos žemėje? [1]

Šios kelios mintys skirtos tiems, kas nelabai tesidomi Artimųjų Rytų istorija ir konfliktu, bet susidomėjo, kas čia per bardakas vyksta JTO asamblėjoje, kas ta Palestinos nepriklausomybė ir kas tos 1967ųjų sienos.

Kad nebūtų nesusipratimų – aš nesu vienoje kurioje nors pusėje – nei arabų, nei žydų. Tiesiog manau, kad abi pusės turi vienodą teisę gyventi toje žemėje. Ir, jeigu nesugeba gyventi kartu – lai gyvena atskirai. Bet negali būti kalbos apie vienos iš pusių išimtines teises tam kraštui.

Trumpa priešistorijė
1948 metais JTO nutarė padalinti tuomet britų valdomą Palestiną į 7 menkai susijusius gabalus ir iš jų sulipinti dvi valstybes: iš 3 gabalų, kur gyveno daugiausiai žydų (bet jie ten tebebuvo mažuma) sumontuoti Izraelį; iš 3 gabalų, kur daugiausiai gyveno arabai, sumontuoti arabų valstybę, o Jeruzalę, kuri buvo trijų pasaulinių religijų šventas miestas, paversti JTO valdomu miestu. Taip teko padaryti todėl, kad arabams ir žydams nepavyko rasti bendros kalbos dėl vieningos valstybės įkūrimo: žydai norėjo atkurti žydišką Izraelį (remdamiesi Balfuro memorandumu), arabai gi norėjo sukurti dar vieną arabišką valstybę. Tad 1948 metais žydai nedelsdami paskelbė savo valstybę, tuo tarpu Palestinos arabai pasidavė gretimų arabų valstybių valdovų įtakai, kad tuoj-tuoj sumalsim Izraelį į miltus ir Palestina bus arabiška. Deja, arabų blauzdos pasirodė per skystos, ir bendra Libano, Sirijos, Jordanijos bei Egipto intervencija baigėsi fiasko – žydai apgynė savo nepriklausomybę. Ir ne tik apgynė, bet sugebėjo ir užimti papildomų teritorijų, t.t. ir vakarų Jeruzalę, o iš arabų valstybei skirtų teritorijų liko dvi nuotrupos: Gazos sektorius, užimtas Egipto, ir (Jordano) Vakarų krantas, užimtas Jordanijos. Apart teritorijų praradimo, arabams kilo dar viena problema – pabėgėliai. Tai buvo vietiniai gyventojai, tiek bėgę nuo žydų kariuomenės, tiek žydų išvaryti iš savo gyvenamųjų vietų – pvz, kad užtikrinti kelio iš TelAvivo į Jeruzalę saugumą, buvo sugriauti visi pakeliui buvę arabų kaimai. Pabėgėliai susispietė tiek Libane (kur 1975 metais buvo viena iš pilietinio karo varomųjų jėgų), tiek Jordanijoje (kur 1970 metais sukėlė pilietinį karą, kurį kruvinai numalšino dabartinio karaliaus tėvas Huseinas), tiek Gazos sektoriuje (kur sėdėjo tyliai it pelės po šluota).
Po 1948ųjų Izraelis stengėsi nesivelti į konfliktus su kaimynais, o stiprinti save kaip valstybę, tačiau 1956 kartu su D.Britanija ir Prancūzija įsivėlė į Sueco kanalo avantiūrą. Iš esmės po šitos avantiūros ir prasidėjo Palestinos arabų išsivadavimo judėjimų, siekusių ginklu įveikti Izraelį, kūrimasis.
Gyvenant priešiškų valstybių apsuptyje, Izraelio visuomenėje susiformavo „bunkerio sindromas“, kai nuolat (įsitempus ir pasiruošus kovai) laukiama antpuolio ir tai apsprendžia tiek vidaus, tiek užsienio politiką. Vidaus politikoje tai pasireiškė nežydų tautybės vietinių gyventojų daline diskriminacija (vieninteliai, kurie sugebėjo įveikti šį barjerą, yra druzai), užsienio politikoje – ginkluotos akcijos, nesiskaitant su tarptautine teise, jei yra ginami žydai – tikslas pateisina priemones (esame kažkur girdėję šitą lozungą) – ar tai būtų Entebės ataka, ar Miuncheno skerdynių kaltininkų medžioklė po visą Europą.
1967 metais įvyko prevencinis Šešių dienų karas, kai Izraelis sutriuškino arabų šalių pajėgas, kurios buvo ruošiamos agresijai prieš jį. Karo metu buvo užimtos Sirijai priklausiusios Golano aukštumos, Vakarų krantas, Gazos sektorius ir Egiptui priklausęs Sinajaus pusiasalis, t.y. Izraelis ne tik užėmė visą buvusią Palestiną, bet ir dalį Sirijos bei Egipto teritorijų. Po šito karo Izraelis prisijungė prie savo teritorijos rytų Jeruzalę (ir paskelbė Jeruzalę savo sostine, bet to nepripažino jokia pasaulio valstybė, netgi JAV), o taip pat Golano aukštumas. Šių teritorijų gyventojai galėjo tapti Izraelio piliečiais.
Užėmęs šias teritorijas, Izraelis įtikėjo savo neįveikiamumu ir, pažeisdamas tarptautinę teisę, jose pradėjo masinę gyvenviečių statybą, kad apgyvendintų šias teritorijas žydų kolonistais. Tuo metu, po šoko kažkiek atsigavę Egiptas ir Sirija pradėjo atkurti savo kariuomenes ir 1973 metais Jom Kipur karo pradžioje vos neįveikė izraeliečių. Po šito įvykio prasidėjo taikos derybos tarp Izraelio ir Egipto, po kurių Sinajus laipsniškai sugrįžo Egiptui, o ten esančios žydų gyvenvietės buvo sugriautos (nors visi Sinajaus kurortai tipo Šarm-el-Šeikch įkurti būtent žydų). Egiptas atsisakė pasiimti Gazos sektorių, kad išvengti vargo su palestiniečių pabėgėliais – turėjo pakankamą pavyzdį iš Jordanijos. Jordanija analogiškai taip pat atsisakė savo teisių į Vakarų krantą, kad nebeturėtų konflikto su Izraeliu dėl etniškai svetimų palestiniečių – Jordanijos pagrindinė dalis gyventojų yra beduinai (klajokliai), skirtingai nuo sėslių palestiniečių.
Bevykdydamas taikingą politiką, o tiksliau atsakydamas į nuolatines įvairių palestiniečių grupuočių atakas iš pietų Libano, Izraelis kelis kartus užpuolė Libaną – 1978 užėmė pietų Libaną, kad neleistų palestiniečiams apšaudyti Izraelio teritorijos, 1982 metais įvykdė Pirmąjį Libano karą, kurio metu iš esmės sunaikino palestiniečių ginkluotąsias pajėgas ir jiems talkinusius siriečius, o svarbiausia – palestiniečių ginkluotos pajėgos buvo iškraustytos iš Libano į Tunisą, taip užtikrinant šiaurinės Izraelio sienos saugumą. Deja, tai truko neilgai, nes labai greitai pietų Libane užsiveisė iš radikaliųjų šiitų sudaryta ir Irano finansuojama Hezbola, kuri pratęsė terorą prieš Izraelį ir taip išprovokavo 2006 Antrąjį Libano karą, bet tai jau visai kita istorija.
Tuo tarpu palestiniečiai, kuriems iš esmės buvo išrautas kovinis geluonis – nei Egiptas, nei Jordanija, nei Libanas, nei Sirija jau nebebuvo bazės, iš kurių galima vykdyti karines atakas prieš Izraelį, – buvo priversti pamažu pradėti taikos derybas su Izraeliu. Iš pradžių 1988 Arafatui teko pripažinti Izraelio teisę į egzistavimą, paskui 1991 buvo Madrido konferencija, 1993 Oslo susitarimai, galų gale 2000 Kemp Deivido susitikimas.

(tęsinys bus)