Įvykiai Egipte: keli žodžiai apie tai, kas toliau

Kai prasidėjo demonstracijos Egipte, visiems atrodė, jog sukilėlių pergalė reikš demokratijos pergalę. Į Kairo gatves išėjo, o vėliau Tahriro aikštėje susirinko ir musulmonai, ir krikščionys, kad bendrais veiksmais priverstų pasitraukti Egipto prezidentą Hosnį Mubaraką. Pagaliau Mubarakas pasitraukė, perduodamas valdžią karinei vadovybei, ir iškilo amžinasis klausimas „Kas toliau?“ Pasiekus pagrindinį tikslą, prasidėjo natūralus atskirų interesų grupuočių išsiskyrimo procesas. Ir pamažu ryškėja, kad tauškalai apie šalies demokratinį vystymąsį tebuvo skirti užsienio auditorijai, siekiant jos palaikymo. Nes dabar pamažu, bet užtikrintai vyksta egiptiečių visuomenės islamizacijos procesas. Jis mažai jaučiamas Vakaruose, tačiau dvi politinės jėgos jau pajuto tą naują skersvėjį.

Pirmoji jėga yra Izraelis. Prezidentas Mubarakas buvo taikos tarp Egipto ir Izraelio (skaityk, taikos tarp arabų ir izraeliečių) garantas. Jį pašalinus, prabudo jėgos, kurios siekia įgyti populiarumo, žaizdamos antiizraelietišką kortą. Jei Tahriro aikštėje per pačius įtempčiausius įvykius teko pamatyti gal porą-trejetą antiizraelietiškų plakatų, tai neseniai matytose demonstracijose tokių plakatų jau buvo daugiau. O tuomet mažai Egipte populiarus El-Baradėjus, įvykių sumaištyje siūlęsis pavairuoti Egiptą, dabar pradeda kalbėti apie tai, kad jei jis taps prezidentu, tai atidarys sieną su Gaza, kad padėtų kenčiantiems palestiniečiams. Padėti tai padės, bet Hamazui ginklų tiekimas tikrai bus garantuotas, kas Izraeliui teikia nedaug džiaugsmo.

Antroji jėga yra Egipto krikščionys koptai, sudarantys 10% Egipto gyventojų, tačiau kenčiantys įvairius savo religinės veiklos apribojimus. Mubarakas iš esmės buvo jų globėjas, neleidęs įsižiebti aštriems konfliktams tarp Egipto musulmonų ir krikščionių. Nes tokie konfliktai vyko, o aršiausi iš jų buvo 2000-2001 El Kosheh mieste (440km į pietus nuo Kairo), kur po religinio ginčo tarp krikščionio ir musulmono prasidėjo riaušės, kuriose žuvo 20 krikščionių ir vienas musulmonas. 2006aisiais vienas asmuo (paskelbtas girtu ir išprotėjusiu, tačiau nepriskirtas kokiai nors organizacijai) užpuolė tris bažnyčias Aleksandrijoje (kur yra didžiausia koptų bendruomenė Egipte), nužudydamas vieną žmogų ir sužeisdamas 5 pagal vienus šaltiniu, 16 – pagal kitus. 2008ųjų gegužę 60 ginkluotų beduinų užpuolė ir nusiaubė Šv.Fano vienuolyną, kur antpuolio metu žuvo vienas musulmonas ir buvo sužeisti 4 krikščonys. 2010ųjų sausį Nag Hammadi musulmonai pradėjo šaudyti į koptus, išeinančius iš katedros po pamaldų. Žuvo 8 koptai ir vienas praeivis musulmonas, buvo sužeisti 9 koptai ir 2 musulmonai. Musulmonų gaujos pradėjo padeginėti koptų namus gretimuose kaimuose, kur ugnyje žuvo 2 krikščionės. Tuo pat metu buvo siaubamos krikščionių parduotuvės.
2010ųjų gegužę koptų užpuldinėjimai sustiprėjo tiek, kai šie turėdavo net barikaduotis savo namuose nuo agresyvių musulmonų gaujų. Iškvietus policiją, ji tiek atvykdavo per vėlai, tiek versdavo koptus „susitaikyti“ su užpuolėjais, kad tokiu būdu musulmonams nebūtų iškeltos baudžiamosios bylos už puldinėjimus. Aršiausias toks antpuolis vyko Marsa Matrouh mieste, kur 3000 musulmonų minia užpuolė koptus, priversdama 400 iš jų užsibarikaduoti bažnyčioje, o tuo metu buvo sunaikinti 18 namų, 23 parduotuvės ir 16 automobilių. 2011 sausio 1 Aleksandrijoje po pamaldų krikščionims išeinant iš katedros, įvyko automobilio-bombos sprogimas (pagal kitus šaltinius – susiprogdino savižudis), kuriame žuvo 23 krikščionys, o dar 97 buvo sužeisti. Pasitaikydavo atvejų, kai būdavo pagrobiamos krikščionių merginos, priverčiamos pereiti į islamą ir tada ištekinamos už musulmonų.
Detalesnė krikščionių persekiojimo dėl religinių pažiūrų apžvalga Wikipedijoje.
Taigi, įtampa augo, kol 2011aisiais Egipte prasidėjo neramumai, privertę pasitraukti prezidentą Mubaraką. Ir kai jau atrodė, kad Egipto visuomenė pagaliau pradės eiti demokratijos keliu, nepriklausomai nuo religinių pažiūrų, vėl prasidėjo krikščionių persekiojimai. Vasario 26 Asjute žiauriai (subadant peiliu ir prpjaunant gerklę) buvo nužudytas krikščionių dvasininkas. Policija tai priskyrė užpuolimui, bet atsirado liudininkų, paliudijusių, jog iš šventiko buto išbėgo gauja jaunuolių, šaukiančių „Allach akbar!“ Visuotinėje porevoliuciinėje sumaištyje kariškiai šarvuočiais išgriovė koptų vienuolyno tvorą ir apšaudė vienuolius koviniais šoviniais. Po šio įvykio į Tahrir aikštę išėjo 2000 koptų, reikalaudami teisingumo ir saugumo, tačiau pasaulio dermokratinės visuomenės tai nesudomino. Nes krkščionių gynimas nuo musulmonų reikalauja griežtai pasisakyti prieš vakarykščius šaunuolius, nuvertusius diktatorių. O jei tie šaunuoliai ateis valdžion…
Naktį iš kovo 4 į 5 4000 musulmonų minia užpuolė krikščionių namus ir bažnyčią Sole kaimelyje (30km nuo Kairo) ir sudegino juos. Iš viso žuvo 2 koptai, įkaitais paimti šventikas ir 3 djakonai, nemažai krikščionių turėjo pabėgti iš kaimo, o likę gyvena baimėje, nes už kelių kilometrų buves karinis dalinys nesikiško į įvykius, leisdmas siautėti pogromininkams. Kai Kaire koptai išėjo į protesto prieš bažnyčios sudeginimo demonstraciją, juos užpuolė musulmonai, per 4 dienas nužudydami 13 krikščionių ir sužeisdami ~140. kai koptai pabandė žygiuoti link valstybinės televizijos pastato, juos sustabdė kareiviai, iš pradžių šaudę į orą, o paskui pradėję mušti koptus šautuvų buožėmis.

Taigi, klausimas „Kas toliau?“ pamažu tampa visai ne retorinis. Panašu, kad Egipte tarp pprastų žmonių vyravusios buitinės antiizraelietiškos pažiūros, kurios buvo slopinamos Mubarako slaptųjų tarnybų, dabar pamažu gali įgyti svorį, nes artėjančiuose rinkimuose populistai tikrai netruks tomis pažiūromis pasinaudoti. Panašu, kad džinas išleistas iš butelio, o kas jam šaus galvon – nelabai težinoma. Arba žinoma perdaug gerai, bet apie tai tylima, nes tai atskleidžia tamsiąją „Piramidžių revoliucijos“ pusę. Tai užsienio politikos aspektas, kuris gali įtakoti jėgų pusiausvyrą regione, o turint omenyje autoritarinių bet pasaulietinių režimų byrėjimą…
Kitas, kur kas svarbesnis (nes neigiami įvykiai jau vyksta) aspektas – islamizacija, kuri aiškiai krypsta prieš krikščionis. Tiesą pasakius, du amerikoniški idiotai savo laiku nemažai prisidėjo prie antikrikščioniškų nuotaikų islamo pasaulyje. Pirmas iš jų – tuometinis JAV prezidentas Džordžas Bušas vyresnysis, 2001aisias paskelbęs „kryžiaus žygį“ prieš terorizmą, skaityk, islamiškąjį fundamentalizmą, nes musulmonams „kryžiuotis“ yra kurė kas aršiau nei kaimo davatkai velnias. Paskui buvo eilė visokių smulkesnių pizdukų durnelių, kurių vieni paišė pranašo Muhamedo karikatūras, kiti šluostėsi užpakalius išplėštais iš Korano lapais Guantaname, kol galų gale visai nesesni tobulas amerikoniškas idiotas Terry Jones viešai sudegino Koraną, tuo pačiu nužudydamas 12 žmonių Afganistane, kur įsiutusi musulmonų minia šturmavo JTO atstovybę. Tad antikrikščioniškos ir antivakarietiškos nuotaikos regione bendrai, o Egipte konkrečiai pamažu gali įgauti naują pagreitį, jei tik valdžia nesiims priemonių kažkaip nuraminti padėtį. O padėties raminimas įmanomas tik jėga… O jėgos panaudojimas labai jau nedermokratiška… Taip kad valtis gali įsisiūbuoti, jai kas nors tik pamatys iš to naudą.