Nufirfinta iš Rokiškio
Aš esu blogeris. Tai reiškia, kad dalinuosi savo mintimis, žiniomis, patirtimi ir klaidomis su daugeliu žmonių – visais tais, kurie dėl kokių nors priežasčių aplanko mano blogą. Aš neretai klystu, aš esu tik žmogus, tačiau visvien stengiuosi padaryti kažką gero – bent jau dalintis už dyką su kitais tuo, ką turiu – ta pačia patirtimi, žiniomis, mintimis, klaidomis ir nuomonėmis. Todėl aš skelbiu savo deklaraciją.
Tai ne tik mano deklaracija. Išties, visa ši deklaracija – tai tik mintys, kurias dažnai tenka išgirsti iš kitų blogerių. Tai mintys, kurias išsakė ir didžiausi blogosferos metrai, ir daugybė mažiau žinomų autorių. Tai mintys, kurios kilo iš diskusijų su kitais blogeriais. Tai ir mano mintys. Mintys apie tai, ką gali daryti blogeris, ką jis duoda kitiems, ko jis tikisi iš kitų. Išties gavosi visai nedaug… Vos keletas punktų.
Man svarbios atgalinės nuorodos
Man negaila mano parašytų straipsnių – imkite juos. Galite dėtis į savo interneto puslapius, jei jie jums patiko, jei jie gali būti įdomūs jūsų skaitytojams. Tačiau aš esu aš, aš esu straipsnio autorius, todėl aš noriu kelių paprastų dalykų – nuorodos į savo blogą ir į straipsnio originalą. Tikros pilnavertės nuorodos, o ne kažkur paslėpto parašymo kad “Autorius – Kažkasten Kažkurten”. Aš esu blogeris, tai reiškia, kad aš esu ne Kažkas Kažkur, o konkretus blogeris, kurio blogas turi adresą Internete, kurio straipsnis irgi turi adresą Internete. Todėl nuorodos į mano blogą ir straipsnį iš perpublikuojamo straipsnio – tai besąlygiška sąlyga. Ir ją juk lengva įgyvendinti, tiesa?
Nuorodos straipsnyje – tai straipsnio dalis
Jei aš įdedu nuorodas į kažką savo straipsnyje, noriu, kad ir šios nuorodos būtų išsaugotos tiksliai tokiame pavidale, kokiame buvo. Nuorodos – tai lygiai tokia pat straipsnio dalis, kaip ir kitas tekstas. Jei aš įdedu nuorodą, o ją kažkas pašalina – tas kažkas sugadina mano tekstą. Aš neleidžiu perpublikuoti savo tekstų, jei šalinate iš jų nuorodas, jas keičiate ar pridedate krūvas savų, visiškai disonuojančių su tekstu. Aš leidžiu perpublikuoti savo tekstus tiksliai taip, kaip jie buvo paskelbti mano bloge. Su visomis nuorodomis, nes nuorodos – tai teksto, internetinio teksto dalis.
Straipsnis yra straipsnis, o ne redaktorių žaislas
Taip, man negaila dalinti savo tekstų. Bet aš noriu, kad jie liktų tokie, kokie yra. Neperdaryti į kažin ką, neiškarpyti. Nesumalti į kažką neaiškaus, prisidengiant kažkokiais “mes paredagavome, kad atitiktų VLKK” ar dar kokiais nors išvedžiojimais. Jei aš padariau klaidą – tai mano klaida. Gal būt, netgi sąmoninga. Jei aptikote rašybos klaidą ir galvojate, kad tai mano žiopla klaida, kurią norite pataisyti – žinoma, kad galite tai padaryti. Bet susitikrinkite su manimi, prieš publikuodami. Tai juk paprasta.
Elementarios etikos normos
Ir dar, aš noriu, kad jei jau skelbiate mano tekstus, tai būtų daroma etiškai. Aš neduodu leidimo juos perpublikuoti tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis. Aš duodu leidimą tiesiog normaliems padoriems žmonėms.
Deklaracijos reziume
Tokia paprasta blogerio deklaracija. Tai ne tik mano deklaracija. Aš tik užrašiau tai, kas sukasi daugelio galvose. Jei esate blogeris, su ja sutinkate – imkite ją ir skelbkite. Jei perpublikuojate blogerių straipsnius – laikykitės jos. Juk tai paprasta – dėti atgalines nuorodas, negadinti nuorodų tekste ir patį straipsnį išlaikyti tokį, koks buvo originalas.
Atgalinis pranešimas: „VSA Vilnius“ remia blogerių deklaraciją. O kaip galima jos neremti? | VSA Vilnius
Atgalinis pranešimas: Blogerio deklaracija « Rokiškis
Atgalinis pranešimas: noriugroti.popo.lt » Blogerio deklaracija. Aš irgi už
Gerbiamasai, turiu vieną klausimą: ar matėte šitą – diena.lt/blogas/grumlinas/
Ta prasme, ar su tamstos žinia jie tai daro, ar ten jie patys susigalvoję kopijuotis, vaizduodami, lyg tai būtų tamstos blogas?
Su mano žinia – kadaise daviau sutikimą retransliuoti iš pagrindinio, bo labai gražiai tokia mergiotė prašė, dabar gi pažiūriu kartą į savaitę, kad nėra komentarų ir psio, lai būnie
Analogiškai vyksta retransliacija į LJ, kur kažkiek komentarų susilaukiu
Ačiū už pastabumą, mielaskaliega 🙂
Supratau. Bet ten vaizdas toks, kad nežinodamas nesuprasi. Taip, lyg tenai pats rašytumėt, o ne kad retransliacija būtų. Nuorodų neradau netgi ilgai tyčia ieškodamas. Proto krušimas, kaip sakant.
Tikiuosi, kad bent ne už dyką jie tai daro 🙂
Už dyką, už dyką 😉 Kai kada kyla mintis kad nx jie man reikalingi, ir pagunda užsukti kraniuką iš savo pusės, ale kažkokia sklaida taip vyksta, tai nejudinu pakolkas.
Dabar kur kas labiau kyla mintis retransliuoti pagrindinį blogą į popo (apart originalaus popo turinio, kuris į pagrindinį blogą nebus transliuojamas – pagrindinio blogo skaitytojai nelabai domisi ta tematika). Tik va priemonių ant greičio nerandu, tai nieko nėra smagiau už atidėtą darbą.
A propos – esu „tu“, jei ką 😉
Ok, gerai, tu 🙂 Priemonių popo adminai surastų, pabelsim tuoj jiems 🙂
Atgalinis pranešimas: Blogerio deklaracija | by Rokiškis « Perkam. Taupom. Neperkam.
kadaise virtuvej vyrai su murzinom maikem parychiais prie bonkes ir tefteliu shnekedavo apie viska kas pasauly vyksta ir tt…. o dabar blogai atsirado…. atradau tuos blogus ir blogerius gal priesh menesi gerb. rokishkio pagalba… tiesa sakant tas turinys daugelio blogu ir rashymo maniera mane atvirai pasakius uzhpisa… bet chia radau sau nisha galiu sudelioti tai ka noriu kitiems parodyti galbut parduoti ir viskas labai nesudetinga ir greitai ivykdoma 🙂
Šiaip tai kiekvienas rašo taip, kaip nori. Blogas tuo ir geras, kad gali susikurti savo virtuvę – tokią, kokios nori 🙂
Tai ir neniurzgėk, nes šitaip vertinant, tai tavo pardavimams reikėtų pasiūlyti skelbimą laikraštyje, o ne blog’ą 😉 Net ir marazmatiškiausias mintis kažkur reikia padėti – tai kodėl ne čia 😀
ta pasirinkimo laisve ir yra didelis pliusas 🙂
Tuo pačiu ir minusas – eik ir surask, ką rašyti, kai viskas galima 😀
mjooo… dvi peles besivydamas, katinas alkanas lieka… 😉
Arba kvankšteli truputį, nes galva susisuka 😀
Esu matęs tokią situaciją su mažu kačiuku, kuriam kibire atnešėm dvi peles iš rugių lauko. Taip ir liko apšalęs, kai jos iš po nosies paspruko 😀
Atgalinis pranešimas: Blogerio deklaracija « Pelytė Smailytė, knyga vaikams
Atgalinis pranešimas: Žilvino blog'as - Blogerio deklaracija