Turkų planas „Barbarossa“

Įdomi naujos Turkijos pozicijos Izraelio atžvilgiu ir didesnės įtakos darymo Viduržemio jūros regione analizė:
Последние события в мире сделали вероятность такого конфликта довольно большой. Но обо всём по порядку.
Историю этого возможного конфликта нужно начать с прихода к власти в Турции премьер-министра Реджепа Эрдогана. Дело в том, что «Партии справедливости и развития», во главе которой стоит турецкий премьер-министр исповедует исламистские ценности. Естественно, публично она называет себя умеренно-исламистской партией исповедующей европейские ценности (на мой взгляд, сами понятия, несовместимы). В официальной программе партии вы не найдёте стремления к построению Исламского халифата и введению в стране Шариата. Но все действия проводимые партией, говорят об обратном. Одним словом, исламисты, они и есть исламисты, в какие бы одежды они не рядились.
Хочу так же напомнить, что среди турецких радикалов, сегодня довольно сильны идеи возрождения Османской империи. Если это соотнести с идеей создания Исламского Халифата – главной идеей исламистских движений, то можно сделать вывод, что Партии справедливости и развития Турции сделает всё что бы в будущем Исламском Халифате, именно, Турция играла ведущую роль, а не Иран. А для этого нужно срочно повышать свой авторитет в исламском мире. Чем Турция, с прошлого года, активно занялась.

Aišku, Izraelis taip lengvai vargu ar psiduos – ką-ką, bet Izraelio kariuomnenė yra stipriausia ir kovingiausia regione, bet įtampos didinimas Artimuosiuose Rytuose niekad niekam naudos neatnešė.

Share
Paskelbta temoje politika | Pažymėta , | Komentarai įrašui Turkų planas „Barbarossa“ yra išjungti

Tiesiog skelbimas

wwwgrumlinaslt.popo.lt, į kurį buvo retransliuojamas turinys iš www.grumlinas.lt, suvisam uždarytas, nes kėlė kai kurių bendravimo problemų 😉

Share
Paskelbta temoje glupstvos | Komentarai įrašui Tiesiog skelbimas yra išjungti

Ar bus revoliucija Sirijoje?

Vargu bau, nes niekas nenori geopolitinės katastrofos regione:
Вообще, даже не считая того, что от «сирийской оппозиции» существует одно лишь название и что у нее нет ничего даже отдаленно напоминающего надежный и убедительный политический проект, нужно понимать, что внезапное создание вакуума власти в этой стране может лишь увеличить риск дестабилизации всего региона… Тем более, что Сирия не обладает достаточными природными ресурсами, чтобы позволить потенциальным «освободителям» вернуть вложенные средства. Несмотря на неустойчивую ситуацию на внутренней политической арене, Тунис и Египет скорее всего смогут создать условия для мирного перехода власти. Хотя в Ливии шансы на такой исход существенно ниже, развал страны в любом случае нельзя считать серьезной угрозой для соседних государств и региона в целом. В случае Сирии, дела обстоят совершенно иначе.
Президента Башара Асада по сей день спасает решение сохранить региональные стратегические отношения, которые сложились еще в эпоху его отца Хафеза Асада. Отношения с Ираном, тесные связи с ливанской «Хезболлой», ощутимое влияние на палестинский ХАМАС – все это накладывается страх того, что падение режима может породить второй Ирак и создает следующую ситуацию: хотя решение об усилении давления и недействующих санкциях остается в силе, никто не идет дальше мысли о Сирии без нынешней власти, чего в ближайшее время явно не предвидится.

Share
Paskelbta temoje politika | Pažymėta | Komentarų: 3

Palestinos rugsėjis

Vertas dėmesio (ir nekeliantis optimizmo) apžvalginis straipsnis apie vis aštrėjančią padėtį regione:
Картина становится ясной: арабская весна – это арабская катастрофа. В ближайшие годы в Египте не будет демократии. В Египте стоит выбор между хаосом, исламской диктатурой и военной диктатурой.
В ближайшие годы в Сирии не будет демократии. В Сирии стоит выбор между кровавой бойней, алавитской диктатурой и сунитской диктатурой.
В ближайшие годы в Иордании не будет демократии. В Иордании стоит выбор между ослабленной Хашимитской монархией, властью мусульманских братьев и властью палестинцев.
В ближайшие годы в Ливии не будет демократии. В Ливии стоит выбор между развалом государства, сопровождающимся анархией, и возобновлением диктаторского режима.

Картина становится ясной: сочетание арабской весны с палестинским сентябрем вызовет разрушительную бурю. Поскольку большая арабская революция не сулит изменений к лучшему, она рождает исключительно гнев и ненависть. Первая волна ненависти и гнева была направлена на Мубарака, Каддафи и Асада. Вторая волна ненависти и гнева будет направлена на Израиль.
Эту волну гнева впервые должны будут сдерживать временные и слабые арабские правители, которые будут не в состоянии справиться с ней. Если палестинцы будут гибнуть у ворот Иерусалима – в Каире, Аммане и Стамубле массы выйдут на улицы. Если солдаты, охраняющие одно из еврейских поселений на Западном берегу, откроют огонь по палестинцам, Ближний Восток содрогнется. В новой исторической ситуации, создавшейся в последние месяцы, отсутствуют сдерживающие факторы и тормозные механизмы. Отсутствуют силы, которые стабилизировали бы обстановку. Любое локальное происшествие может стать стратегическим фактором.

Share
Paskelbta temoje politika | Pažymėta , | Komentarų: 1

Išbandymas Izraeliui

Liko nepilna savaitė iki momento, kai palestiniečiai turėtų oficialiai paprašyti JTO pripažinti jų nepriklausomą valstybę 1967ųjų sienose. Be abejo, tai daugiau demonstratyvus kreipimasis, kuris tiesiog parodys, kurios šalys remia nepriklausomos Palestinos idėją – JAV pažadėjo vetuoti tokį prašymą, kad išgelbėtų savo seną partnerį Izraelį iš galimų bėdų. O jų tokiu atveju būtų daug:
tektų trauktis iš iki šiol užimamų 1967aisiais užimtų teritorijų,
tektų sugriauti daugybę kolonistų gyvenviečių ir kibucų tose teritorijose,
bet koks ginkluotas Izraelio atsakas į teroristinių palestiniečių grupuočių atsakas taptų ginkluota agresija, svarstoma JTO, kas gali iššaukti nepageidautinų pasekmių iki embargo paskelbimo imtinai,
etc.itd.
Vienžo, Izraelio bėdų Pandoros skrynia atsivertų plačiai-plačiai… Juolab, kad Izraelis sugebėjo susipykti su kadaise buvusia geriausia regiono partnere Turkija, o Egiptas po rinkimų, kurie greičiausiai duos valdžią islamistiniams elementams, garantuotai atsisuks prieš Izraelį.
Kita didelė bėda – vis gilėjantis Izraelio gero vardo praradimas tarptautinėje arenoje, pralaiminit informacinį karą už pasaulio visuomenės simpatijas. Priežasčių daug, ir jos labai gerai apibrėžtos įdomiame straipsnyje (nemėgstantys kvadratinių raidžių toliau gali nebeskaityti):
«На Западе, – констатирует генеральный секретарь Евроазиатского еврейского конгресса Михаил Членов, – возник новый антисемитизм. Он отличается от старого антисемитизма – радикально правого, представляемого, скажем, неофашистами, религиозными фундаменталистами – по преимуществу христианскими, а также различного рода почвенниками. Неоантисемитизм в Европе и США – другой. Его носителями являются две силы. Первая хорошо известна: это исламисты, живущие на Западе. А другая – и это особенно опасно – леволиберальная интеллигенция. Речь идет об антисемитизме на кампусах американских и европейских вузов. Об антисемитизме в левой среде – причем не только в рядах экстремистов».
Главная особенность новой юдофобии – в том, что направлена она в первую очередь против Израиля, считает профессор Университета имени Бар-Илана и Бостонского университета Анна Гейфман. – И немудрено: бьют всегда в центр. А сегодня центр еврейской жизни – это Израиль. Скажем, в США еврейская жизнь, откровенно говоря, немножко загнивает. Зато в Израиле – бьет ключом. Потому-то современный антисемитизм и фокусируется на Израиле, на отношении к нему. В наши дни все-таки неприлично утверждать, что евреи пьют кровь христианских младенцев, или ненавидеть человека за форму носа, за еврейскую фамилию. А ненавидеть Израиль – политкорректно….»
«В данном случае, – сказал Михаил Членов, – я согласен с Натаном Щаранским, определившим новый антисемитизм как «соединение трех «Д». Во-первых – демонизация Израиля: превращение маленького государства в некую чудовищную силу – носителя зла в мире. Во-вторых – делегитимация Израиля, когда говорят: Израиль потерял всякое право на существование, поскольку то, что он делает,– чудовищно. И третье «Д»: двойные стандарты – когда то, что делает Израиль, подается как манифестация мирового зла. Тогда как на значительно более широкомасштабные «акции» – от Дарфура и Чада до Кашмира, Пакистана и Афганистана – не обращается никакого внимания. И если эти три «Д» сходятся, то можно говорить о том, что речь идет не просто о несогласии с израильской политикой, но о новой форме антисемитизма».

Taip kad Izraeliui gali tekti vėl atsidurti situacijoje, kai teks kovoti už išlikimą, kaip kad 1948, 1967 ar 1973 metais…

Share
Paskelbta temoje politika | Pažymėta | Komentarų: 9

Nacionalizmas atsigauna?

Hmmm, vertas dėmesio straipsnis:
It was nationalism that cemented most of the European powers in the modern era, turning them from dynastic states into nation-states, and it was the spread of nationalist ideology that helped destroy the British, French, Ottoman, Dutch, Portuguese, Austro-Hungarian, and Russian/Soviet empires. Nationalism is the main reason the United Nations had fifty-one members immediately after its founding in 1945 and has nearly 200 members today. It is why the Zionists wanted a state for the Jewish people and why Palestinians want a state of their own today. It is what enabled the Vietnamese to defeat both the French and the American armies during the Cold War. It is also why Kurds and Chechens still aspire to statehood; why Scots have pressed for greater autonomy within the United Kingdom, and it is why we now have a Republic of South Sudan.

Share
Paskelbta temoje politika | Komentarų: 4

Liūdnas metas Izraeliui?

Panašu, kad nemėgstantiems Izraelio (ir šiaip jo priešams) atėjo švenčių dienos.
Visų pirma, Palestina vienpusiškai ruošiasi paskelbti savo nepriklausomybę 1967ųjų metų sienose ir nemažai valstybių tai pripažins. Izraelis, tempęs po 1967ųjų okupuotų teritorijų grąžinimą ir jose vykdęs neteisėtas statybas, gali atsidurti okupanto rolėje su visomis iš to sekančiomis tarptautinėmis pasekmėmis. Aišku, Izraelis įpratęs nekreipti dėmesio į tarptautinę nuomonę, tačiau labai gali būti, kad JAV, siekdama išlaikyti savo tragiškai mažėjančią įtaką islamiškajame pasaulyje apskritai ir arabų pasaulyje konkrečiai, turės aukoti Izraelį arba jį priversti drastiškiems sprendimams.
Antra, pernykštė palestiniečių draugų provokacija su „Gazos laisvės flotile“ davė labai įdomių rezultatų: JTO komisija pripažino Izraelio veiksmus iš esmės teisėtais, tačiau Izraelis nesiteikė nei pateikti rekomenduotų pasiaiškinimų dėl kai kurių turkų žūties, nei atsiprašyti žuvusiųjų artimųjų ir išmokėti kompensacijas. Rezultatas – Turkijos-Izraelio labai neblogų santykių politinėje-prekybinėje-karinėje srityse visiškas žlugimas, prieinant iki to, kad Turkija beveik pasiryžusi eskortuoti sekančią „Laisvės flotilę“, kas reiškia galimą karinį susidūrimą tarp Izraelio ir Turkijos. Kadangi Turkija yra NATO narė, bet kokie veiksmai prieš vieną NATO narį turi iššaukti kitų NATO narių pagalbą, tad JAV turės labai sudėtingą pasirinkimą.
Šiaip paskutiniai Turkijos veiksmai rodo įdomias tendencijas, kad šalis bando išeiti į regiono lyderius, priešpastatydama save Iranui, kuris šiame regione įgijo didžiulę įtaką (bet tai jau atskiras klausimas).
Na ir trečia, tai ką tik įvykęs Izraelio ambasados užpuolimas Kaire, kai žuvo keletas žmonių, sužeista bene tūkstantis, o Izraelio ambasdorius su šeima ir ambasados personalo didžiąja dalimi bei keliasdešimt izraeliečių buvo operatyviai evakuotas kariniu lėktuvu iš Kairo oro uosto. Rašiau jau kažkada, kad visos „arabų pavasario“ revoliucijos turi islamišką pokrypį, kas perspektyvoje gali reikšti karinės įtampos augimą aplink Izraelį. Automatiškai – Izraelio karinio biudžeto augimas, rėžiant ir taip mažėjančias socialines išlaidas, kas jau iššaukė galingas protesto demonstracijas. Taip kad apart vis sudėtingesnės užsienio politinės padėties, Izraeliui gresia ir vidiniai socialiniai neramumai.
Izraelis savo laiku turėjo jaunos, energingos ir veržlios valstybės dvasią, kuri jam padėjo išsisukti iš ne vienos sunkios ir sudėtingos situacijos, kai kalba ėjo apie išlikimą. Ar ta dvasia išliko – gali pasimatyti labai greitai. Nes Izraelio nedraugų ir priešų ratas, ypač Vakarų Europoje, vis didėja. Kolega Zeppelinus mestelėjo nuorodą į vieną įdomų pranešimą apie tai, kad Rusijos žydai nustebę dėl antisemitizmo sumažėjimo Rusijoje. Ir ten yra, sakyčiau labai įdomus pastebėjimas, kodėl taip nutiko: Rusija iš esmės pakrypo dešinėn, stiprėja konservatyvios nuotaikos, kurios iš esmės yra pro-izraeliškos. Tuo tarpu Vakarų Europoje yra labai sustiprėjusios kairiosios jėgos, kurios tradiciškai yra pro-islamiškos (anti-izraeliškos). Tad čia vėlgi Izraelio laukia nelengvas išbandymas – kažkada pavasarį praskambėjo žinia, kad Izraelio ambasadoriams yra duotas nurodymas bet kokia kaina fromuoti pozityvų kitų šalių visuomenių požiūrį į Izraelį. Nes kolkas Izraelis iš esmės pralaimi kovą dėl pasaulio simpatijų… Gaila, nes vistik tai labai įdomi istoriniu požiūriu valstybė, sugebėjusi įsikurti, išsilaikyti ir išsivystyti priešiškoje apsuptyje.

Share
Paskelbta temoje politika | Pažymėta | Komentarai įrašui Liūdnas metas Izraeliui? yra išjungti

Panašu, kad Kinija apsišovė…

Kinija ruošėsi prekiauti ginklais su Kadafio režimu Libijoje, nesukdama galvos dėl paskelbtų sankcijų:
China has denied selling weapons to Muammar Qaddafi’s regime in violation of a UN embargo, but admits that Libyan officials did meet with Chinese arms manufacturers over the possibility of a sale. The denial comes in response to a recently discovered Libyan document that details a possible arms deal and could impair relations between China and Libya’s transitional government.

The documents that prompted China’s statement, first published and reported on by the Canadian newspaper The Globe and Mail, states that Libyan officials met with representatives of three Chinese arms manufacturers – China North Industries Corp. (Norinco); the China National Precision Machinery Import & Export Corp. (CPMIC); and China XinXing Import & Export Corp. – in July. The documents were found in the garbage in Tripoli’s Bab Akkarah neighborhood, where several Qaddafi loyalists lived, and were printed on the letterhead of Qaddafi’s government procurement agency.
The hosts thanked the Libyans for their discretion, emphasized the need for confidentiality, and recommended delivery via third parties.
“The companies suggest that they make the contracts with either Algeria or South Africa, because those countries previously worked with China,” the memo says.
The Chinese companies also noted that many of the items the Libyan delegation requested were already held in the arsenals of the Algerian military, and could be transported immediately across the border; the Chinese said they could replenish the Algerian stocks afterward. The memo also indicated that Algeria had not yet consented to such an arrangement, and proposed further talks at the branch offices of the Chinese companies in Algiers.

Tas pats, tik kvadratinėmis raidėmis

Share
Paskelbta temoje politika | Pažymėta | Komentarai įrašui Panašu, kad Kinija apsišovė… yra išjungti

Labai įdomūs įspūdžiai iš Libijos

Tikrai verta perskaityti mokantiems kvadratines raides reportažą apie įvykius Libijoje

Share
Paskelbta temoje politika | Pažymėta | Komentarai įrašui Labai įdomūs įspūdžiai iš Libijos yra išjungti

Afrika aprauda Kadafį…

…ir nenori pripažinti naujosios Libijos vadovybės. Nes kai kelis dešimtmečius Kadafis naudojo Libijos naftos dolerius remti visokiems diktatoriniams režimams ir realizuoti visokius šūdprojekčius, jo žlugimas reikš kranelių užsukimą, ir visokiems afro-afrikiečių vadukams gali ateiti liūdnos dienos…
Often dismissed as a clown or lunatic, in Africa Gaddafi was a serious player, and the continent’s longest-standing ruler. Money goes a long way in places without much, and the eccentric leader used his country’s oil wealth to spread his fingers everywhere. His luxury hotels dot capital cities across the continent, and he funded pet rebel groups across the continent. But, besides his hefty purse, Gaddafi also was a symbol for some of African pride. His often incoherent but vehemently anti-Western diatribes on the international stage often found a sympathetic audience among disillusioned African youth. Unlike other North African leaders, who prefer to stress their Arab ties and downplay their African ones, Gaddafi embraced a continental role, keeping pan-African visions alive. His much-ballyhooed pipe dream of a United States of Africa might have failed, but it paved the way for today’s African Union — which in turn thanked him by angrily denouncing the NATO operation that paved the way for his downfall.

Tas pats, tik kvadratinėmis raidėmis

Share
Paskelbta temoje politika | Pažymėta | Komentarai įrašui Afrika aprauda Kadafį… yra išjungti