Nustebimai

Sudomino straipsnis apie tai, kad Balatarusijos prezidentas A.Lukašenka suteikė sričių gubernatoriams ir Minsko merui generolų-majorų karinius laipsnius ir liepė pradėti formuopti teritorinės gynybos padalinius. Turint omenyje, kad Baltarusijos ginkluotosios pajėgos dabar ~65 tūkst. karių, o į teritorinę kariuoemnę numatoma įtraukti 120-150 tūkst. – ženklus karinės galios padidėjimas. Aišku, nemanau, jog tose teritorinėse dalyse bus tankų divizijos ar kokios artilerijos brigados – perdaug sudėtinga ir brangu. Tad čia matyčiau du momentus:
1) Lukašenka aiškiai duoda Vakarams suprasti, kad operetiniai sukilimai, panašūs į Libijoje įvykusius, Baltarusijoje nepraeis – karinės dalys, valdomos vietinių karinių vadų, kur kas greičiau reaguos į bet kokį išorės pavojų, nei pagrindinė kariuomenė.
2) Kur kas svarbiau yra tai, kad teritorinės dalys, pavaldžios gubernatoriams, gali būti greitai ir efektyviai panaudotos riaušių ir kitokių spalvotų revoliucijų malšinimui. Ne mažiau svarbus faktorius yra tai, kad čia Lukašenka lieka švarus, o visas galimas kraujas paklius ant gubernatorių mundurų.
Aišku, naujos karinės jėgos struktūros sukūrimas duoda minčių, kad Lukašenka bijo galimo karinio perversmo, tad kuria savotišką atsvarą reguliariai kariuomenei. Tai man kažkiek primena Kipro 1974ųjų įvykius, kai prieš tuometinį Kipro prezidentą Makarijosą sukilo graikų karininkų (apmokytų/atsiųstų iš Graikijos) vadovaujama Nacionalinė gvardija. Tačiau Makarijosas jai kaip atsvarą buvo sukūręs ginkluotas policijos pajėgas, tad, kol šitos pajėgos stumdėsi tarpusavyje, jis spėjo pabėgti į britų karinę bazę ir taip išsigelbėti. Nzn, gal Lukašenka panašų scenarijų dėsto galvoje, tačiau jam nederėtų užmiršti ir dar vieno labai įdomaus teritorinės kariuomenės panaudojimo scenarijų: po to, kai Čekoslovakiją 1968aisiais okupavo Varšuvos sutarties kariuomenės, tuometinis Jugoslavijos lyderis J.Broz-Tito pajuto, kad ir jis gali tapti panašia broliškų komuniagų auka už savo revizionistines pajėgas. Tad visose sąjunginėse Jugoslavijos respublikose buvo įkurtos teritorinės kariuomenės, kurias ruošė ir išlaikė pačios respublikos. Po kažkiek laiko, praėjus išgąsčiui, buvo leista tas pajėgas mažinti ar net išformuoti, ką ir padarė tos sąjunginės respublikos. Visos, išskyrus Slovėniją. kuri ir toliau išlaikė savo beveik-kariuomenę. Ir kai 1991aisiais Slovėnija paskelbė savo nepriklausomybę, Jugoslavijos kariuomenė pabandė „atvesti slovėnus į protą“. Deja, deja… Slovėnų teritorinės dalys smogė atgal ir po Dešimties dienų karo Jugoslavijos armija turėjo nešdintis.
Lukašenka mažumėlę rizikuoja, kad tos dalys staiga gali atsisukti prieš jį patį. Bet, matyt, padėtis reikalauja truputėlį militarizmo, jei nori išsėdėti savo krėsle 😉