Nustebimai

Vykstant neramumas Egipte, durnadėžė per visus CNNus ir Jevronjūzus buvo pilna tūlo El-Baradėjaus, kuris tiek varė Mubaraką pailsėti, tiek jau buvo apsiėmes paprezidentauti iki rinkimų. Ale paskutiniu metu kažkaip tylu apie šitą Vakarų taip stumtą valdžion veikėją. Nesiginčiju, Nobelio taikos premijos laureatas yra jėga, bet panašu, kad sveiku protu besivadovaujantys Egipto kariškiai nutarė, kad dar Mubarako paskirtas premjeru Ahmedas Šafikas turi kur kas daugiau sugebėjimų vadovauti ūkiui pereinamuoju laikotarpiu, nei paskutinius keliolika metų Vienoje prasėdėjęs mokslinčius. O karinės chuntos vadas aiškiai nori išlaikyti neutralią poziciją. Ir iš viso – pakolkas bent jau viešai tylu-ramu dėl opozicijos sudalyvavimo valdžioje.
Tai va ir pamąsčiau ta intencija – jei Vakarai nori kažką prastumti valdžion – derėtų mažiau jį reklamuoti. Nes panašu, kad Rytai tebeturi alergiją svetimųjų siūlomiems veikėjams.

Šita frazė, nuskambėjusi prieš gerą savaitę, turbūt geriausiai apibūdina Egipto žmones, išdrįsusius mesti iššūkį, regis, neįveikiamam režimui.
Girdėjau tą tekstą skaitant per CNN, padarė didžiulį įspūdį, tad sumąsčiau jį susirasti ir dar kartą persiskaityti. Radau, rekomenduoju. Ir norisi tikėti, kad taip bus ir toliau:
Some are Islamists, there’s no doubt about that. But this goes beyond one religion or party. That’s not why they’re here. They speak about freedom and fairness and justice. They speak about the things all of us say that we want. You never really heard that in Egypt in the past, at least not openly called for in the streets. Fear has been defeated. There’s no turning back.

---

Taip, išėjus Mubarakui, Artimųjų Rytų stabilumas pakibo ore. Apmirė Izraelis, laukdamas, ką darys buvęs geriausias sąjungininkas. Nekantriai trypčioja Iranas, tikėdamasis dar vienos teokratinės diktatūros sukūrimo. Apšalę laukia rytojaus arabų šalių vadai ir vadukai. Juokiamasi: tuose kraštuose greit uždraus penktadienius: Tuniso valdovas pabėgo penktadienį, Egipto valdovas atsistatydinio penktadienį, kas nutiks sekantį penktadienį.
Mums, gyvenantiems viskuo pertekusiose Europose, sunku suvokti, kaip galima išgyventi už porą dolerių per dieną. Dvidolerinis režimas užtikrino stabilumą, taip reikalingą Vakarams, bet Vakarai „vieną dėjo, du minty“ ant paprastų žmogelių. Dabar gi atėjo metas, kai tie žmogeliai parodė, kad jie nėra dulkės vėjyje. Ir kai kuriems iš mūsų darosi baisu. Vienienms todėl, kad jie nesupranta, kas ten vyksta. Kitiems todėl, kad supranta.

Viskas… Viskas! Viskas?
18 dienų, ir 30 metų trukęs valdymas baigėsi. Na ką gi, lauksim tolimesnio įvykių vystymosi

Labai įdomus vieno iš Brolių Musulmonų lyderių Essam El-Errian interviu laikraščiui The New York Times

Susidaro įspūdis, kad tai galėtų būti kažkas panašaus į XIXa.pabaigos-XXa. pradžios Europą, kai stiprėjo demokratinės tendencijos, bet religija tebeturėjo didelę įtaką tiek žmonių sąmonėje, tiek valstybinėje politikoje. Galbūt tai kažkam gali pasirodyti anachronizmu, bet tiems kraštams tai jau būtų ryškus progresas.

As our nation heads toward liberty, however, we disagree with the claims that the only options in Egypt are a purely secular, liberal democracy or an authoritarian theocracy. Secular liberal democracy of the American and European variety, with its firm rejection of religion in public life, is not the exclusive model for a legitimate democracy.
In Egypt, religion continues to be an important part of our culture and heritage. Moving forward, we envision the establishment of a democratic, civil state that draws on universal measures of freedom and justice, which are central Islamic values. We embrace democracy not as a foreign concept that must be reconciled with tradition, but as a set of principles and objectives that are inherently compatible with and reinforce Islamic tenets.
The tyranny of autocratic rule must give way to immediate reform: the demonstration of a serious commitment to change, the granting of freedoms to all and the transition toward democracy. The Muslim Brotherhood stands firmly behind the demands of the Egyptian people as a whole.

Po Mubarako kalbos visi liko išsižioję – kažkoks miglotas sapaliojimas apie konstitucines komisijas, užsienio bandymus kištis į Egipto vidaus reikalus, meilę tautiečiams ir savo norą būti palaidotam Egipto žemėje. Ir nė žodžio apie atsistatydinimą. Vienintelė frazė, kuri kažką galėjo reikšti, buvo paminėjimas, kad jis perduoda savo galias viceprezidentui Suleimanui. Protestuotojų nusivylimą sunku apsakyti, dalis jų rovė link prezidento rūmų, dalis link valstybinės TV centro…
Po Mubarako kalbos Suleimanas liepė žmonėms eiti namo ir nebežiūrėti negerų satelitinės TV kanalų… Ta proga CNN prisiminė, kad kai praėjusį kartą Suleimanas pavarė ant tų kanalų, kitą dieną pro-mubarakininkai vykdė tiesiog žurnalistų medžioklę.
Po poros valandų Egipto atstovas prie JTO kažkiek paaiškino padėtį. Pasirodo, Mubarakas beliko prezidentu de jure, o prezidentu de facto tapo Suleimanas. Jis gali viską, ką galėjo Mubarakas, išskyrus konstitucijos keitimą, pralamento ir vyriausybės paleidimą. Vienžo, išeitų, kad Mubarakas atsistatydino neatsistatydindamas. Kažkokie arabiški galvosūkiai. Nors dar dieną Tahrir aikštėje apsilankė armijos štabo viršininkas ir pareiškė, kad protestuotojų noras bus patenkintas.
Tuo tarpu protestuotojų atstovai mano, jog tai tėra tik žaidimai, nes Suleimanas yra iš esmės Mubarako sudedamoji dalis, tad sistema tebelieka nepaliesta.