Panašu, kad Egiptas perėjo į revoliucijos evoliucijos (kad ir kaip tas kalambūriškai skambėtų) etapą. Pasaulio akys prikaustytos prie įvykių Libijoje, kur… ėėė… o kas gi iš tikrųjų ten dedasi?
Viskas prasidėjo, regis, tradiciniu scenarijumi, kaip Tunise ar Egipte: negerietis diktatorius, pasipiktinusi liaudis, protestai, valdžios reakcija. Tik va Libijoje, kaip ir derėtų tikėtis (vienodų šalių nebūna) nesuveikė diktatoriaus pasitraukimo scenarijus: Tunise Ben Ali, kadaise nušalinęs nebelabai beįgalų šalies prezidentą Burgibą, nėrė į užsienį labai neatsigręždamas; Egipte Mubarakas, paveldėjęs valdžią iš islamistų nužudyto Sadato, sugebėjo išlaikyti orumą ir pasitraukti į Sinajų; tuo tarpu Libijoje Kadafis trauktis neketina ir labai panašu, kad nepasitrauks bent jau artimiausiu metu. Kodėl? Matyt todėl, kad Tunise ir Egipte LIAUDIES bruzdėjimai peraugo į LIAUDIES revoliucijas, tuo tarpu Libijoje, kiek tenka skaityti ir suprasti, bruzdėjimai vyksta GENTINIU pagrindu. Nes pagal pragyvenimo lygį Libija stovi tikrai aukštai, socialinis sprogimas neturėtų grėsti. Tačiau, apart socialinių poreikių, yra ir politiniai poreikiai, o jie ten realizuojami tik per prokadafiškas struktūras, t.y. elementarią autokratiją. Plius Libija iki šiol tebėra šalis, kur tebevyksta genčių tarpusavio trintis, tik-tik neperauganti į vietinius karus. Kadafis, kažkadaise nuvertęs karalių, aiškiai suvokė, kad jam reikia kažkokios socialinės atspirties, ir papirkinėjami genčių vadai nėra ilgalaikis sprendimas, Tad šalyje, naudojant naftos pinigus, intensyviai buvo kuriama tiek pramonė, tiek žemės ūkis – su mintimi, kad kai baigsis nafta, šalis turės alternatyvius pajamų šaltinius. Ir taip puoselėjama kvazi-proletariato klasė turėjo tapti jo atrama prieš gentis. Ir maždaug tapo, kol daliai iš jos, ypač rytinėje dalyje, kilo mintis pamaištauti. Tiesą pasakius, Kadafio režimas, lyg ir sutvirtinęs ekonomiką, politinėje srityje buvo gana drastiškas kitaminčių atžvilgiu (viename iš kalėjimų be jokio gailesčio buvo sušaudyti 1200 politinių kalinių, bandžiusių protestuoti prieš jų laikymo sąlygas). Užsienio politikos srityje jis tapo tikru galvos skausmu su savo pana-arabistinėmis ir pan-afrikinėmis idėjomis. O kur dar jo parama beveik visiems be išimties teroristiniams režimams? Ar bandymai apsišaukti arabų ir netgi Afrikos lyderiu… Aišku, jis buvo labai spalvinga figūra, kuri už tai, jog vienas iš jo sūnų, sumušęs viešbučio tarnautoją Švecarijoje, buvo sulaikytas policijos, pasiūlė JTO išbraukti Šveicariją iš narių sąrašo. Jo neadekvatumas buvo visiems žinomas, bet Vakarai, ištroškę Libijos naftos ir dujų, kentė tiek jo išsišokimus, tiek pagalbą teroristams. Kaip pakenčiai ir kitus autokratinius režimus, be gailesčio engiančius savo žmones, kad tik gautų pigią naftą ar pagalbą kovoje prieš ką nors.
Dabar gi lygtai susidarė proga Kadafį pakeisti kiek priimtinesniu lyderiu, tad nenuostabu, kad intensyviai pumpuojamas propgandinis visaliaudinio-sukilimo-prieš-Kadafį-ir-Kadafio-teroro-prieš-savo-liaudį balionas.
Kuo ilgiau stebiu įvykius, tuo jie man labiau primena operetę. Scenarijus ganėtinai paprastas: vienoje šalies pusėje liaudis ir kariuomenė sukilo, netgi sukūrė laikinąją vyriausybę, pamažu normalizuoja padėtį; tuo tarpu kitoje šalies pusėje tas sukilimas net nelabai pastebimas. Abi pusės bando mažumėlę apsistumdyti, kad atimti viena iš kitos kokį miestą-kitą. Bet kad tie susirėmimai ganėtinai riboti, su nedideliu aukų skaičiumi, nes pasišaudoma iš uatomatų, na dar kulkosvaidžių-granatsvaidžių. Atskirais atvejais buvo subomborduoti iš oro amunicijos sandėliai, patekę į sukilėlių rankas, kas nelabai sutrukdė jiems apsiginkluoti.
Nenustoju stebėtis Kadafiu: turėdamas vieną geriausiai ginkluotų regione armijų, jis nedaro iš esmės nieko, kad sutvatyti sukilėlius. Viena iš trijų:
1) jis nemato tame problemos, laukia, kol sukilimas išsikvėps
2) jis nesiryžta panaudoti kariuomenės plačiu mastu tiek dėl galimo dezertyravimo (kas jau vyksta), tiek dėl galimų tarptautinių problemų (kurios irgi jau prasidėjo)
3) jis nebesugeba adekvačiai reaguoti į situaciją, ką ypač parodo jo garsusis reportažas „Mano žmonės mane myli, mano žmonės pasiryžę numirti už mane“
Nesvarbu, kuris variantas (ar jų kompleksas) veikia, svarbu tai, kad šalyje dar neprasidėjo pilnas pilietinis karas. Nes mažas pilietinis karas jau vyksta, šalis suskaldyta į pro- ir anti-kadafiškas zonas.
Žvelgdamas į Vakarų reakciją, matau, kaip amerikonams nagai niežti pakartoti Irako avantiūrą. Matomai, mažai gavo kailin. Nors karingumui nuleisti jiems turėtų užtekti Afganistano, kur juos jau pastoviai virkdo talibai, suvarę į bazes ir miestus. O Libijoje netgi sukilėliai aiškiai pareikalavo nelįsti į šalį su kariniais veiksmais, nes tada, įtariu, jie su Kadafiu (bent jau laikinai) ras bendrą kalbą. Maksimum, ko norėtų iš Vakarų kariniu aspektu sukilėliai – neskraidymo zonų įvedimas, t.y. atimti iš Kadafio galimybę naudoti aviaciją. O tada iš esmės aš matau šalį padalintą į atskirus anti- ir pro-kadafinius sektorius. Tokia situacija tenkintų ir Vakarus (nafta gi plaukia), ir sukilėlius (jie dalinasi pyragą). Kadafio tokia situacija netenkintų, bet kas jo klaus – laikonoji sukilėlių vyriausybė, jei ją po tam tikros padėties stabilizacijos ryšis pripažinti užsiensio šalys, nustums Kadafį į politinį šešėlį.
Hmmm, nežinau, kiek iš to, ką parašiau, tikrai įvyks. Lauksim įvykių eigos.
